Jaunesnysis V.Novickio sūnus Valdas pasekė tėvo pėdomis, tik jis labiau pripažįsta ne gynybą, bet puolimą.
Jaunai komandai trūksta pasitikėjimo
- Valdai, nepaisant Jūsų rezultatyvumo, “Granitas-Karys” nesėkmingai žaidė Europos čempionų lygos turnyre, dabar buksuoja Lietuvos čempionate. Kodėl?
- Po praėjusio sezono komandą paliko penki pagrindiniai žaidėjai, todėl, išskyrus truputį vyresnius Modestą Bakaitį ir Donatą Birą, likome vien jaunimas. Mums dar trūksta susižaidimo, pasitikėjimo savimi. Labai naudingos buvo Čempionų lygos kovos, nors ir pralaimėjome visas rungtynes. Žaidžiant su tokio lygio komandomis, kurioms atstovauja pajėgiausi pasaulio rankininkai, gerai matyti, ko mums labiausiai trūksta. Tai, kad netekome penkių patyrusių rankininkų, mūsų rezultatams turėjo didelės įtakos.
- Ar iki pavasario spėsite sutvirtėti tiek, kad “Granitas-Karys” sugebėtų apginti Lietuvos čempionų vardą?
- Manau, kad taip. Treneris turėtų išspausti iš mūsų viską, kas įmanoma.
- O treneris, Jūsų tėvas, su Jumis asmeniškai elgiasi griežtai?
- Griežtokai, nors stengiasi elgtis vienodai su visais žaidėjais. Man gal namuose daugiau tenka išklausyti.
- Namuose rankinio tema neuždrausta?
- Ne, gana dažnai kalbame apie rankinį.
Lyderio vaidmuo - įprastas
- Ar turėjote galimybių netapti rankininku?
- Nuo mažens neturėjau kitų minčių, kaip tik tapti rankininku. Kiek atsimenu, su tėvu visada eidavau kartu į treniruotes, pats prašydavau, kad mane imtų kartu. Jau tada salėje mėtydavau kamuolį į vartus. Rankinis mane visą laiką traukė, nors vaikystėje lankiau ir sportinius šokius, ir krepšinį. Bet tik todėl, kad tuo metu Kaune nebuvo mano amžiaus rankinio grupės. Tačiau man tai nepatiko, ypač šokiai. O žaisdamas krepšinį nuolat žingsnius darydavau - kamuolį jau tuomet varydavausi pagal rankinio taisykles.
- Į vyrų rankinį įsiveržėte beveik be pereinamojo laikotarpio ir iškart tapote vienu rezultatyviausių Europos čempionų lygos žaidėjų. Ar nebuvo sunku pritapti vyrų sporte?
- Prisitaikiau per praėjusius metus, nors tuomet žaidžiau tik epizodiškai. Dabar, kai neliko buvusių pagrindinių rankininkų, man atsirado galimybė daug žaisti ir tapau vienu komandos lyderių. Pernai mano pozicijoje žaidė Vaidotas Grosas, kuris buvo komandos žaidimo ašis, o šiemet man teko jį pakeisti.
- Ar nesunkus lyderio vaidmuo?
- Gal aš prie jo įpratęs? Man turbūt sunkiau sėdėti ant suolo. Visose amžiaus grupėse aš būdavau komandos lyderis. Nors praėjusį sezoną, kai atėjau į “Granitą”, nesijaučiau taip drąsiai. Daugiau žiūrėdavau į vyresnius, stengiausi daugiau perdavinėti kamuolį, o ne pats imtis iniciatyvos. Tačiau po truputį įsidrąsinau, kartais net papiktnaudžiauju tuo. Bet nenorėčiau apie save tiek kalbėti.
Tėvo žaidimas darė įspūdį
- Tikriausiai dažnai esate lyginamas su tėvu?
- Pasitaiko. Pirmiausia visi pasako, kad tėvas buvo geras gynybos specialistas, o aš daugiau mėgstu pulti, gynyba kol kas yra mano silpnesnioji pusė. Manau, daugiau mūsų ir nėra kaip lyginti. Juk geresnis už jį tikrai nebūsiu, tėvo pasiektų rezultatų aš tikriausiai nepakartosiu - sunku tikėtis, kad Lietuvos rinktinė galėtų, pavyzdžiui, tapti olimpine čempione. Esu paveldėjęs tėvo kūno sudėjimą, bet išvaizda esu panašus į mamą.
- Ar esate žiūrėjęs rungtynių, kuriose dar žaidė tėvas, įrašus?
- Esu, bet jau vėlesnių metų, kai jis daugiau žaisdavo gynyboje, į puolimą nebesiverždavo. Mano patiko jo žaidimas. Tiesa, rankinis tuomet buvo kitoks - lėtesnis, nors atletiškumo rankininkai ir tuomet nestokojo. Manau, dabar rankinis yra įdomesnis - greitesnis, techniškesnis.
Priekaištų sulaukia dėl gynybos
- Apie ką su tėvu namuose daugiau kalbate? Jis labiau linkęs kritikuoti ar, priešingai, paskatina, pagiria, jeigu to nedrįsta daryti kitų žaidėjų akyse?
- Daugiau kritikuoja. Bet, kai galiu, stengiuosi namuose tokių pokalbių išvengti, nes mes ir taip daug bendraujame - varžybose, treniruotėse, po to - namuose. Nežinau, kaip tėvas, bet aš kartais pavargstu nuo jo, nes iš manęs jis reikalauja labai daug, primena visas klaidas. Jeigu ir kitus žaidėjus tiek daug matytų, turbūt ir jiems daugiau tektų išklausyti.
Per rungtynes man nuo tėvo kliūna vienodai, kaip ir kitiems. Tik kiti žaidėjai nutyli, o aš kai kada atsikertu, drąsiau jaučiuosi. Namie mane mama labiau užtaria.
- Kokį didžiausią minusą jis įžvelgia Jūsų žaidime?
- Daugiausia priekaištų sulaukiu dėl gynybos. Aš kartais “pasimuliuoju”, o tėvas visada reikalauja, kad aikštėje atiduočiau visas jėgas. Prieš silpnesnes komandas ne visada tinkamai nusiteikiu kovai.
- Ar galite pasakyti, kad tėvas, garsėjęs savo geležine valia, Jums buvo rankininko pavyzdys?
- Žinoma, tėvas visada man buvo autoritetas ir pavyzdys. Aš klausau ir jo patarimų, tik man ne visada viskas pavyksta. Iš mamos esu daug girdėjęs, kaip tėvas sportuodavo. Jis ir Naujųjų metų rytą krosą bėgdavo, ir traumuotas žaisdavo. Kažin ar aš prisiversčiau taip daryti.
Stengsis patekti į šalies rinktinę
- Ar komandos draugai nežiūri truputį kreivai į Jus dėl to, kad esate trenerio sūnus?
- Manau, kad ne. Visi sutariame labai gerai, niekada nepajutau, kad manęs vengtų ar kur nors bijotų eiti su manimi. Su komandos draugais daug bendraujame, kartu švenčiame gimtadienius, vasarą lekiame prie ežerų. Ir buvę granitiečiai, dabartiniai legionieriai, grįžę į Lietuvą, visada mus aplanko. Manau, jie manimi pasitiki.
- Esate įtrauktas į Lietuvos vyrų rankinio rinktinės kandidatų sąrašą. Ar norėtumėte patekti į pagrindinę rinktinės sudėtį?
- Taip, labai norėčiau. Man tai - didelis įvertinimas. Jeigu tik neturėsiu traumų, stengsiuosi ir rinktinėje gerai užsirekomenduoti. Man būtų labai įdomu pažaisti vienoje komandoje su tais rankininkais, kurie prieš keletą metų pradėjo karjerą “Granite”, kai aš dar buvau vaikas. Tuo metu žiūrėdavau visas jų rungtynes, stebėdavau, kaip kuris rankininkas žaidžia, turėdavau savo favoritus. Žaisti kartu su jais yra viena mano svajonių. Kol kas rimčiausios mano varžybos buvo Čempionų lygos rungtynės.
- Jeigu dabar Jūsų paklaustų, kas šiuo metu yra geriausias Lietuvos rankininkas, ką atsakytumėte?
- Nežinau, nenorėčiau išskirti kurio nors vieno, nes stiprių žaidėjų yra ne vienas.
Svajonė - laimėti Čempionų lygą
- Kokių svajonių ir siekių turite?
- Norėčiau žaisti Vokietijos pirmojoje bundeslygoje. Tai - viena stipriausių pasaulio lygų. Pavyzdžiui, Vokietijos čempionų Flensburgo komandoje, su kuria šį sezoną žaidėme Čempionų lygos grupės varžybose, surinkti geriausi planetos žaidėjai. Man įsimintini buvo net garsenybių rankų paspaudimai prieš dvikovą, o kai dar sugebėdavau įveikti jų gynybą ir pelnyti įvarčius, visai smagu.
Vokietijoje esu gyvenęs vaikystėje, kai tėvas šioje šalyje žaidė. Vokiškai dar nuo tada suprantu, galiu ir susikalbėti. Be to, rankinio lyga Vokietijoje yra viena populiariausių, į rungtynes susirenka po keliolika tūkstančių žiūrovų.
Kalbant apie laimėjimus, labai norėčiau ką nors pasiekti su Lietuvos rinktine, o kai išvažiuosiu į užsienį, norėčiau patekti į stiprų klubą ir laimėti Čempionų lygą.
- Išvažiuoti į užsienį galvojate baigęs studijas Kūno kultūros akademijoje?
- Gal ir anksčiau, priklausomai nuo aplinkybių. Stipriame klube turėčiau geresnes sąlygas tobulėti, ten ir užsidirbti galima. Sportuoti tik dėl to, kad žaisčiau Lietuvoje, nebūtų verta.
