Dabar A. Sorokinas – etatinis Europos ar pasaulio 100 kilometrų ar paros bėgimo čempionatų dalyvis ir rimtas pretendentas į prizines vietas. Ilgų nuotolių bėgikas per penkmetį tapo ultra bėgimo varžybų favoritu ir ne vieno Lietuvos rekordo savininku.
Jo gyvenimą pakeitė ir aistrą ilgiems bėgimo kilometrams pažadino prieš penkmetį rasta besivoliojanti skrajutė, kvietusį jėgas išbandyti Baltijos šalių 100 kilometrų varžybose. Būtent šią vasarą Aleksandras galėtų užpūsti penkias žvakeles ant torto minėdamas bėgiko karjeros penkmetį: 2013-ųjų liepa tapo lemtinga, iš esmės pakeitusį jo gyvenimą.
„Kai mečiau irklavimo sportą, prasidėjo toks periodas, kuomet atsirado cigaretės, alkoholis, mušiau savotiškus „rekordus“ toje srityje, sparčiai pradėjo augti svoris.
Vieną gražią dieną pabudau ir pagalvojau – viskas, reikia kažką daryti. Žvelgiau į save veidrodyje – ir buvo baisu, negalėjau žiūrėti“, – apie pasiektą kritinį lūžį pasakojo A. Sorokinas.
„Atradau bėgimą, netrukus sudalyvavau pusmaratonio varžybose. Mano rankose atsirado skrajutė, kviečianti sudalyvauti 100 kilometrų bėgimo čempionate. Tai buvo 2013-ųjų liepa“, – savo ultra bėgiko karjeros saulėtekį prisimena A. Sorokinas.
Tose varžybose dalyvavo ir Gediminas Grinius, žinomas pasaulyje ultra kalnų bekele bėgimo čempionas. Jis Vingio parke vykusiose varžybose 2013-aisiais pasiekė Lietuvos rekordą (7 val. 7 min. 18 sek.).
„Buvo tikras iššūkis – įveikti 100 kilometrų tose varžybose. Gyvai mačiau Griniaus rekordą, „paėmė“ ambicijos – kodėl jis gali, džiaugiasi titulu, o aš tik devintas? Nusprendžiau bent jau priartėti prie Gedimino rezultatų. Po truputį įsitraukiau į bėgimą“, – kalbėjo A. Sorokinas.
Užsispyręs vilnietis tikslą pasiekė vos per porą gerų metų: pagerino ne tik G. Griniaus rezultatą, bet ir paliko naujų įrašų šalies rekordų knygoje.
2015-aisiais Olandijoje pasaulio 100 km bėgimo čempionate jis finišavo dešimtas, tačiau, svarbiausia, nuotolį įveikė per 6 val. 50:34 min. ir net 16 minučių ir 45 sekundėmis pagerino Lietuvos rekordą, kuris nuo 2013-ųjų priklausė minėtam G. Griniui.
Tais pačiais metais Italijoje pasaulio ir Europos 24 valandų bėgimo pirmenybėse per parą Aleksandras nubėgo 242,189 km – tai buvo geriausias Lietuvos bėgikų rezultatas per visą čempionatų istoriją. Pasaulyje jis užėmė 21-ą, o Europoje – 14-ą vietą. Tada tai buvo aukščiausios iki šiol Lietuvos bėgikų užimtos vietos šiose pirmenybėse.
Apetitas augo bevalgant.
2016 metais ilgų distancijų bėgikas Graikijoje laimėjo 24 valandų bėgimą ir pagerino Lietuvos rekordą įveikęs 260 kilometrų.
2017-asiais pasiekė ryškią pergalę: triumfavo Graikijoje vykstančiose Spartatlono varžybose, kuriose 246 km nuotolį nuo Atėnų iki Spartos įveikė per 22 val. 7:22 min., o jose aplenkė virš 360 bėgikų.
Galiausiai 2018-ųjų gegužės pabaigoje pasiekta ryškiausia pergalė: iškovotas bronzos medalis Europos paros bėgimo čempionate bei pagerintas paros bėgimo Lietuvos rekordas.
Aleksandras įveikė 260,99 kilometrų – puskilometriu daugiau, nei 2016-aisiais jis nubėgo Atėnuose (260,491 km).
Atrodė, kad A. Sorokinas Rumunijoje gali pasidabinti net aukso medaliu: lietuvis pirmavo 21-ą varžybų valandą, o lenkas jį aplenkė iki jų pabaigos likus tik porai valandų. Tačiau Aleksandras laimingas, išsaugojęs ir trečią vietą.
Rizikinga taktika leido įpusėjus turėti solidų pranašumą, tačiau sunkumai prasidėjo antroje varžybų pusėje, drastiškai krito bėgimo tempas, o solidi persvara tirpo akyse.
Tačiau jėgų atradęs lietuvis svarbiausiose varžybų valandose išsaugojo asmeniškai brangią, prizinę vietą.
Rumunijoje nugalėjo lenkas Andrzejus Radzikowskis, antrą vietą užėmė prancūzas Stephanas Ruelis. Ultra bėgikas Aidas Ardzijauskas finišavo 99-as (66,61 km), Vaiva Skipitienė-Kurpytė užėmė 66-ąją (116,02 km) poziciją.
Mintimis apie bėgimą ir savo asmenines pergales A. Sorokinas pasidalino su DELFI.
– Kaip atrodo pasiruošimas tokioms ištvermės varžyboms kaip paros bėgimas?
– Praėjusių metų patirtis atskleidė, kad treniruočių kilometražas nėra toks svarbus paros bėgime. Dariau tokias pačias treniruotes, kaip ruošdamasis maratonui. Tokie pat pagreitėjimai, intervalinės treniruotės, gal kiek daugiau bėgdavau ištvermės ilgosiose treniruotėse.
Kilometražas nėra įspdingas, piko savaičių metu įveikdavau apie 150 km. Pastebėjau, kad galiu daryti treniruotes po 3-4 valandas, tačiau jos prasmės, naudos nebeturi.
Pasiruošimo akcentu tapo greičio – intervalinės treniruotės, taip vadinami „fartlekai“ – pagreitėjimai iki aerobinio slenksčio zonos.
– Tad koks tas kelias iki 100 km varžybų?
– Konkrečioms varžyboms pradedu ruoštis likus 3 mėnesiams ar šiek tiek mažiau iki starto. Gana greitai pasiekiu savo gerą formą, pakanka 8 savaičių, tada duodu poilsio organizmui ir pasiekiu savo geriausią sportinę formą.
– Koks jausmas apėmė Rumunijoje, kai supratote, kad iškovosite bronzos medalį?
– Iš tikrųjų buvau palaidojęs visas viltis dėl medalio. Labai stipriai krito mano greitis, galvojau, viskas, tai mano paskutinės rungtynės.
Tačiau labai padėjo mano komanda. Be to, šalia manęs pradėjo bėgti Baltarusijos stajeris, mane psichologiškai palaikė, už jo „užsikabinau“.
Po truputį kartu įsibėgėjome, pavyko padidinti greitį ir apginti trečią vietą. Vėl naudojau savo taktiką, išsiveržiau į priekį, o vėliau, kiek įmanoma, saugojau persvarą.
Yra bėgikų, kurie visą parą gali bėgti vienodu tempu, man tas nepavyksta, vis vien tempas antroje paros dalyje stipriai krenta.
Aš stengiuosi pirmoje varžybų dalyje įgyti 10-15 km pranašumą, o vėliau jį saugoti ir melstis, kad atlaikysiu likusias valandas.
Pirmam bėgant nelengva, ypač matant, kad varžovai jau lipa ant kulnų. Varžybos vyksta ratais, Rumunijoje bėgome 1,2 km ratą, tu matai, kad varžovai vis artėja, ratas po rato.
Man ši bronza – kaip auksas. Šis medalis – pats brangiausias per mano bėgiko karjerą.
– Po 10-ies valandų pirmavote, tačiau antroje varžybų pusėje jūsų tempas drastiškai krito. Kada pajautėte, kad nepavyks išlaikyti pasirinkto didelio greičio?
– Startas buvo duotas 10 val. ryte. Maždaug po 12-os valandų, naktį, jautėsi didžiulis nuovargis, raumenys atsisakė dirbti, sulėtėjo greitis. Pati sunkiausia dalis – paskutinės valandos.
Pirmavau 22 valandas ir iki finišo likus 2 val. mane lenkė prancūzas Stephanas Ruelis. Pagal kitų varžovų greitį mačiau, kad dar 5-6 bėgikai lipa jau ant kulnų. Šįkart pavyko tas likusias porą valandų išlaikyti tempą ir apginti trečią vietą.
– Ar prieš startą Rumunijoje kėlėte tikslą pagerinti Lietuvos rekordą? Skaičiavote bėgdamas likusį atstumą iki naujo rekordo?
– Visą laiką tokio pobūdžio varžybose galvoju apie geriausią rezultatą. Bet mintis nuo rekordo atgrasė karštis Rumunijoje. Kilo daug klausimų, ar pavyks kažką pasiekti. Bėgimo metu dieną pliekė 30 laipsnių karštis, vėliau kaitrą keitė liūtis. Sąlygos bėgimui buvo ne kokios. Nors turiu pagirti, kad varžybų organizacija buvo puiki, rumunai tikrai pasistengė.
– Kaip organizmas reagavo į karštį Rumunijoje?
– Mes lietuviai nesame įpratę prie jo. Karštis koregavo ir mano planus. Per pirmas 12 valandų norėjau įveikti 160 kilometrų. Tas nepavyko, bėgant karštyje teko laikyti virš galvos maišelį su ledukais, tai numušė greitį.
– Kartu keliavo ir ultra bėgimų maestro Aidas Ardzijauskas, panašu, kad jis aukojo savo rezultatą dėl jūsų sėkmės? Kiek padėjo jo parama, patarimai?
– Jis keliavo padėti man. Aido palaikymas, patarimai – neįkainojama pagalba. Kartu keliavo ir mano brolis, noriu jam labai padėkoti už palaikymą, jis – nuolatinis mano pagalbininkas, padedantis tokiose varžybose.
Pačioje trasoje, antroje varžybų pusėje mane stipriai palaikė baltarusas, kartu dalį laiko bėgome, jis padėjo man psichologiškai, leido padidinti tempą. Kai kartu su kažkuo bėgi, mažiau galvoji apie skausmą. Jis tampa pagrindiniu stabdžiu. Didžiulis nuovargis ir skausmas blokuoja smegenis, šios siunčia impulsus organizmui, kad viskas, daugiau – nebeįmanoma. Negali fiziškai bėgti greičiau.
Nors tai individuali sporto šaka, bet be komandos paramos neįmanoma varžytis. Reikia stebėti varžovus, jų tempą, paruošti maistą, parūpinti aprangą skirtingu varžybų metu. Visus šiuos dalykus prižiūrėjo brolis.
Kuo stipresnė šalis – tuo didesnę palaikymo komandą atsiveža: su gydytojais, masažistais ir panašiai. Pavyzdžiui, nugalėtojui Andrzejui Radzikowskiui padėjo 20-ies žmonių Lenkijos komanda.
– Kokios mintys aplanko bėgant tas 24 valandas? Gal per jas klausote muzikos?
– Mėgstu bėgti su ausinuku, bet šįkart varžiausi be jų. Reikėjo susikoncentruoti į varžovus. Kai klausai muzikos, gali kažką praleisti, neišgirsti svarbios komandos informacijos.
Daug kas klausia, apie ką galvoju, kai bėgu tuos ratus 24 valandų varžybose? Iš tikrųjų – apie nieką, sunku atsakyti, daugiausiai mintys – apie bėgimą. Stebi varžovus, situacija, savo tempą, klausai komandos narių, klausaisi organizmo, ką skauda, kur skauda, pradedi planuoti, ką darysi po kelių ratų ir panašiai. Besibaigiant varžyboms meldiesi, duok dieve, kad aš neatsijungčiau.
Davus startą - ratai greitai skaičiavosi, kas tas 1,2 km, vienas po kito sukosi. Tačiau likus 4-5 val. iki finišo, tas ratas tampa toks ilgas, o laikas pradeda slinkti taip lėtai.
Kai lieka 3-4 valandos, bandau organizmą įtikinti, kad jau viskas, greitai finišas, bet tą sunku padaryti. Tačiau likus mažiau nei 2 val., organizmas susitaiko su mintimi, kad jis gali tai įveikti, galima dar atiduoti likusias jėgas ir finišuoti.
– O kas po finišo? Iškart krentate į lovą ir užmiegate? Ar lengva atsijungti po paros bėgimo?
– Po 24 val. varžybų mano organizmas sudėtingai reaguoja – stipriai krenta spaudimas, per varžybas organizmas patiria didelę dehidrataciją, netenka daug skysčių. Rumunijoje po finišo tiesiog atsiguliau, ėmė svaigti galva, negalėjau atsistoti, atsidūriau medikų rankose. Kad atsigaučiau, šįkart Rumunijoje po varžybų supylė keturias lašelines.
Tampa tokia tendencija, kad nepavyksta sudalyvauti apdovanojimuose. Pernai metais „Spartatlone“ tokia pati situacija, šiemet vėl ją praleidau, kol lašino man lašelines.
Mano medalį paėmė Aidas.
– Šiemet bronza, o kas toliau, ar yra motyvacijos siekti dar aukštesnių pozicijų, naujų rekordų?
– Blogas karys, kuris negalvoja tapti generolu. Kitais metais Austrijoje gegužės mėnesį vyks pasaulio čempionatas, norėčiau sudalyvauti ten. Manau, kad turiu dar rezervų ir galiu pasiekti geresnį rezultatą.
Šįkart buvau geroje sportinėje formoje, galbūt geriausioje per savo karjerą, bet karštis numušė mano tempą, atėmė keletą kilometrų. Aš tikiu, kad turiu rezervų.
– Tokiose varžybose dalyvauja brandūs vyrukai nuo 30-ies metų, panašu, kad jus vadinti veteranu tokiuose startuose dar gerokai per anksti?
– Taip, į ultra nuotolius paprastai ateinama po 30-mečio. Tai subrendusių bėgikų sportas. Lenkui virš 30, prancūzui – gerokai virš 40 metų.
– Esate vedęs, ar žmona nepriekaištauja dėl valandų, praleistų ne su šeima, o ilgose bėgimo treniruotėse?
– Ji teigiamai žiūri į bėgimą, visada palaiko. Kai bėgu parą, ji nemiega kartu. Iškovotą Europos čempionato medalį skiriu jai, nes ji – mano mūza.
– Gal ketinate sekti garsiausio Lietuvos ultra trail bėgiko Gedimino Griniaus keliu ir varžytis bekelės bėgimuose?
– Kol kas ne. Norisi čia pasiekti viską, kas mano jėgose. Bekelės kalnų bėgimuose šiek tiek kitaip. Bėgant į kalnus turi būti lengvas, kiek daugiau sveriantis bėgikas pralaimės lengvesniam varžovui.
Problemų dėl viršsvorio neturiu, bet aš – buvęs irkluotojas, mano kūno raumenynas, ypač viršutinė kūno dalis, kurią reikia nešti į priekį, yra labiau išvystyta. Nemanau, kad iš manęs būtų geras „trailo“ bėgikas.
Bet esu bandęs ir tokio pobūdžio bėgimą: dalyvavau Kernavės – Vilniaus varžybose. Gal patiko, bet buvo labai sunku. Kai reikėjo bėgti į kalną, pulsas šoktelėjo iki debesų.
– Manoma, kad ilgi bėgimai, alinančios treniruotės vargina kūną, kenkia sveikatai.
– Organizmas taip sutvertas, kad po didelių krūvių sugeba atsistatyti ir sustiprėti. Jei treniruočių krūviai – proto ribose, organizmas susitvarko su jomis, sąnariai sustiprėja. Žinoma, po paros bėgimo reikia laiko organizmui atsistatyti, reikia atlikti tyrimus, stebėti save.
Po atsistatymo ir poilsio jaučiuosi puikiai. Jei naudoji tam tikrus raumenis, jie stiprėja, jei tik gulėsi ant lovos, nesportuosi, raumenys tik suglebs.
– Dirbate lošimo namuose krupjė, darbas pamaininis, ar sunku po naktinių darbo valandų kitą dieną treniruotis?
– Gal tas naktinis darbas padeda paros bėgime, organizmas būna įpratęs naktį nemiegoti. Darbas nekliudo sportui, tris dienas dirbu, trys laisvos. Per laisvadienį galiu atlikti po dvi treniruotes per dieną. Darbo dienomis – krūviai mažesni.
