Atsitiesė su trenksmu
„Buvo sunku suvokti, ką mes padarėme. Ir dabar nesuprantu, kas vyksta, tarsi sapnuočiau. Juk esame Europos čempionai“, – pirmadienį komandos autobusu važiuodamas į Kelno (Vokietija) oro uostą, džiaugsmu su DELFI dalinosi J. Truchanovičius.
Tuo metu Monpeljė jau ruošėsi iškilmingam čempionų sutikimui. Viduržemio jūros pakrantėje įsikūręs Pietų Prancūzijos miestas per vieną savaitę išgyveno neviltį ir euforiją rankinio aikštėje.
Sunku patikėti, tačiau Čempionų lygos finalo ketvertą „Montpellier“ laimėjo po to, kai iš esmės patys savomis rankomis palaidojo viltį nugalėti Prancūzijos pirmenybėse.
Praėjusį antradienį Patrice'o Canayer auklėtiniai apmaudžiai kluptelėjo mače su „Saint-Raphael“ ekipa (25:26) ir užleido pirmąją poziciją titulą ginantiems „Paris Saint-Germain“ rankininkams. Ateinantį ketvirtadienį dar laukia paskutinis čempionato turas, tačiau „Montpellier“ jau būtina ne tik pergalė, bet ir tiesioginių konkurentų nuopolis.
„Pralaimėjome turbūt lemiamas rungtynes. Kad ir koks būčiau svajoklis, sunku patikėti, kad PSG dabar paleis titulą iš savo rankų. Tad į Kelną išvykome nekokių nuotaikų. Ir tą patį savaitgalį tapome Čempionų lygos nugalėtojais. Išties labai dviprasmiška savaitė“, – stebėjosi J. Truchanovičius.
Jautė tėvynainių užnugarį
„Montpellier“ nepalūžo ir karaliavo Kelno „Lanxess“ arenoje – tiek pusfinalyje, tiek finale varžovai buvo priversti vytis lietuvio komandą beveik visas rungtynes. Tiesa, scenarijai nebuvo identiški.
Šeštadienį praėjusių metų čempionę Skopjės „Vardar“ (Makedonija) prancūzai palaužė tik po gudraus įžaidėjo Diego Simonet metimo vartininkui tarp kojų likus 20 sek. iki mūšio pabaigos – 28:27. Beje, pusfinalio herojus iš Argentinos tapo pirmuoju ne europiečiu, pripažintu geriausiu Čempionų lygos finalo ketverto žaidėju.
Sekmadienį laukė „Nantes“ rankininkai, prancūziškame pusfinalyje netikėtai 32:28 nugalėję „Paris Saint-Germain“.
Finalas „Montpellier“ ekipai kainavo mažiau nervų: D. Simonet ir Ludovico Fabregaso vedama komanda pasiekė pergalę 32:27 ir pakartojo 2003 metų triumfą Čempionų lygoje.
Pusfinalyje 3 įvarčius pelnęs J. Truchanovičius finale pridėjo vieną ir kelis kartus savalaikiais perdavimais sudraskė varžovų gynybą.
Kairio pusiau krašto žaidėjas tapo pirmuoju lietuviu, kilnojusiu Čempionų lygos taurę. Nieko keisto, kad po paskutinių rungtynių jo telefonas kaito nuo sveikinimų.
„Faktas, kad pas mus rankinis nėra labai populiarus, bet po finalo rankinio bendruomenė tikrai netylėjo – gavau labai daug žinučių ir palinkėjimų. Palaikymą iš tėvynės tikrai jaučiau“, – patikino antrą sezoną „Montpellier“ atstovaujantis žaidėjas.
Palyginimas su Žydrūnu Ilgausku įskaudino
Tačiau lietuviškai pasikalbėti jis turėjo su kuo ir Kelne.
Kartu su maždaug 400 vieną „Lanxess“ arenos kampą baltai nudažiusių „Montpellier“ sirgalių P. Canayer treniruojamą komandą ragino dešimtis iš Lietuvos atvykusių rankinio gerbėjų.
Tribūnose buvo ne tik J. Truchanovičiaus šeima, giminaičiai bei seni draugai, bet ir nacionalinės rinktinės strategas A. Juškėnas.
Būtent jis po finalo padavė tautiečiui trispalvę, ryškiai nudažiusią „Montpellier“ pergalės šėlsmą įamžinusius kadrus.
„Po pusfinalio jis man parašė, kad yra atvykęs į Kelną. Ir pridūrė, kad jei laimėsime finalą, vėliava bus paruošta ir lauks manęs. Su pasididžiavimu nešiau trispalvę ant savo pečių visur, kur tik ji galėjo būti matoma“, – pasakojo J. Truchanovičius.
Į Kelną A. Juškėnas veikiausiai keliavo ne tik smalsumo vedamas.
Birželio 8 ir 13 d. Lietuvos rinktinė grumsis su 2008-ųjų olimpine vicečempione Islandija dėl vietos 2019 metų pasaulio pirmenybių finaliniame etape.
Pirmąjį atrankos barjerą metų pradžioje lietuviai įveikė be daugumos geriausių žaidėjų – nebuvo ir J. Truchanovičiaus. Tuomet A. Juškėnas aštriai pasisakė apie lyderių trūkumą.
„Yra rankinio saboniai ir rankinio ilgauskai. Vieni iš jų visada būna rinktinėje, kas benutiktų, o kiti dėl įvairiausių priežasčių niekaip negali atvykti“, – rėžė nacionalinės komandos treneris.
Dabar J. Truchanovičius neslepia, jog tokie žodžiai jo ausims buvo labai skaudūs. Bet laužas jau, panašu, užgesintas, ir tituluočiausiu savo kartos žaidėju tapęs šiaulietis pažadėjo padėti rinktinei kovoje su islandais.
Interviu DELFI rankininkas papasakojo apie „Montpellier“ komandos sėkmės receptą, ateities planus, šeimos pagausėjimą ir viltį su klubu išgyventą laimę patirti ir rinktinėje.
– „Montpellier“ komanda, kurios žaidėjų amžiaus vidurkis – 24 metai, buvo jauniausia šiame finalo ketverto turnyre. Kas ją pavertė čempionišku kolektyvu? – DELFI paklausė J. Truchanovičiaus
– Turime tris veteranus, kurie pareguliuoja jaunimą. O visi likę nuopelnai – treneriui P. Canayer. Prancūzai pagarbą atiduoda nukeldami kepurę. Aš irgi nusikeliu kepurę prieš mūsų trenerį. Jis – fanatiškas profesionalas, niekada nepraleidžia nė vienos smulkmenos pro akis. Didesnio profesionalo dar nebuvau sutikęs per savo gyvenimą. Jis kaip niekas kitas sugeba atskirti visas draugystes nuo darbo. Juk kartu praleidžiame labai daug laiko, užsimezga artimas ryšys. Kartais jau sunku atskirti, ar esi draugas, ar – žaidėjas. Bet P. Canayer puikiai valdo komandą, jis niekada neleis kam nors užlipti ant sprando.
– Galima sakyti, kad jums šiek tiek pasisekė, jog kitame pusfinalyje „Nantes“ eliminavo ambicingąjį „Paris Saint-Germain“?
– Ne, nemanau. Jeigu „Nantes“ laimėjo, vadinasi, buvo geresni. Paryžius nėra neįveikiamas, mes šiame sezone tai taip pat esame padarę.
Kitas dalykas, kad ta komanda buvo suburta laimėti Čempionų lygą. PSG ištekliai – tris ar keturis kartus didesni nei likusių. Oficialiai jų biudžetas – 17,5 mln. eurų. Palyginimui, mūsų klubas yra antras Prancūzijoje su 7,5 mln. eurų. Iš esmės PSG jokių lubų apskritai neturi, gali išleisti, kiek tik nori. Bet tai nieko nekeičia. Paryžiaus rankininkai – irgi žmonės iš kūno ir kraujo, jie irgi turi jausmus, emocijas. Žaidžia ne pinigai, o širdis, komanda – bent jau taip aš regiu rankinį.
– Kam iš „Montpellier“ žaidėjų prognozuotumėte superžvaigždžių karjeras?
– Mūsų komandoje auga daug talentingų rankininkų, kurie veržiasi pro Prancūzijos rinktinės duris, kai kurie jau įsitvirtino joje. Bet aš jų nevadinu žvaigždėmis. Tai – nuostabūs žaidėjai, šalia kurių malonu rungtyniauti. Jie labai gerai supranta savo vaidmenis ir visada yra pasiruošę pasiaukoti dėl komandos rezultatų.
– Jūsų vaidmuo Kelne taip pat buvo ne paskutinis. Ar kiti Europos klubai nebando vilioti iš Monpeljė?
– Šiaip finalo ketverte nepasirodžiau taip, kaip norėjau pats. Gynyboje padėjau komandai, bet savo įvarčių nepririnkau. O kalbant apie klubų dėmesį – kažkas tikrai vyksta, tik aš dabar neseku situacijos, noriu ramiai pabaigti sezoną. Po to žiūrėsime. Mano sutartis su „Montpellier“ galios dar dvejus metus, mano prioritetas – likti klube.
– Pirmas tris vietas Čempionų lygoje išsidalino Prancūzijos ekipos. Klausimų dėl pajėgiausių nacionalinių pirmenybių nebeturėtų kilti?
– Taip, nors visi vis tiek diskutuoja, kad Vokietijos „Bundesliga“ – stipresnė. Galbūt vokiečiai tiesiog moka puikuotis. Aš vienareikšmiai nematau stipresnių už Prancūzijos lygą. Ji – labai konkurencinga, kiekvienais metais auga, kasmet vis sunkiau ją laimėti.
– Kitą sezoną aukščiausioje lygoje kartu su jumis žais ir Gerdas Babarskas, Vaidotas Grosas. Kaip manote, kodėl prancūzų klubus pastaruoju metu taip traukia lietuviai?
– Negaliu slėpti, kad pats labai stengiuosi padėti savo tautiečiams. Galima sakyti, kad aš atvėriau duris į Prancūziją. Ten žmonės gerbia mane kaip žaidėją, gerbia mano mentalitetą. Nuoširdžiai stengiuosi tuo pasinaudoti ir rekomenduoti daugiau lietuvių. Rankinyje dar nėra tokios išplėtotos žvalgų sistemos kaip futbole ar krepšinyje, todėl rekomendacija daug reiškia. O prancūzai dabar labai plečia savo akiratį, dairosi talentų ten, kur anksčiau jų net neieškodavo. Tai labai geras signalas bendram rankinio lygiui Europoje.
– Birželio 8 d. laukia pasaulio čempionato atrankos dvikova su islandais Vilniuje. Ketinate atvykti?
– Ketinu. Nežinau, ar žinote, bet man šis mėnesis – labai ypatingas. Gegužės pradžioje gimė mano sūnus Adas. Paskui patys paleidome vėjais galimybę tapti Prancūzijos čempionais, galiausiai laimėjome Čempionų lygą. Tiek daug skirtingų emocijų užtektų visam gyvenimui, visko tiesiog per daug.
Nepaisant to, ruošiuosi atvažiuoti. Tėvai užims mano vietą Prancūzijoje ir padės prižiūrėti naujagimį. Vaikas – labai ramus, leidžia tėčiui pamiegoti. Esame gražiai pasidalinę darbais – dienos metu aš stengiuosi mažyliu užsiimti, o naktimis tenka mamytei truputį pasikankinti.
– Po sausį laimėto pirmo pasaulio čempionato atrankos etapo, kuriame nežaidėte nei jūs, nei keletas kitų svarbių rinktinės rankininkų, treneris A. Juškėnas pareiškė, kad yra saboniai ir yra ilgauskai. Kaip priėmėte šiuos žodžius?
– Nevyniosiu į vatą: priėmiau asmeniškai. Treneris puikiai žinojo mano situaciją. Paskui jis sakė, kad neturėjo manęs omenyje. Nežinau, kaip ten iš tiesų buvo, bet mane tie žodžiai palietė, palietė mano šeimą. Buvo tikrai nemalonu. Bet viską išsiaiškinome. Būsiu rinktinėje ir atstovausiu Lietuvai visada ir visur.
Savo šalį aš visada mylėjau ir mylėsiu, jeigu tik galėsiu, žaisiu rinktinėje. Sausį – negalėjau, buvau traumuotas. Kokia iš manęs nauda, kokia prasmė daryti dar didesnę žalą – ir komandai, ir sau? Kas iš to, kad Čempionų lygos žaidėjas. Jei esu traumuotas, esu nulis, geriau jau žaidžia bet kuris kitas.
– Kaip vertinate lietuvių galimybes perkopti islandų barjerą ir pirmą kartą nuo 1998 metų patekti į pasaulio čempionatą?
– Tai – tikrai realu. Kuo daugiau žaidžiu rankinį, tuo geriau suprantu, kad tai – paprastas žaidimas. Tiesiog reikia teisingai surinkti visas detales į krūvą. Islandus gerbiu, bet tai nėra vokiečiai, prancūzai ar danai, nėra jie už mus aukštesni visa galva. Taip, islandai stiprūs, užnugaryje turi istoriją, bet jie – tikrai įveikiami. Kelne aš tik dar kartą įsitikinau, kad komanda su širdimi gali pranokti bet ką.
