Iš Pakruojo kilęs futbolo strategas pernai A lygos čempionato pabaigoje išsiskyrė su buksavusiu Vilniaus „Žalgiriu“, kuris sezono finišo tiesiojoje čempionų pozicijas užleido Marijampolės „Sūduvai“.
Treneris ilgai be darbo neliko. Gerą mėnesį pailsėjęs nusprendė karjerą tęsti Latvijoje.
Tik trečią sezoną aukščiausiame „Virsliga“ čempionate žaidžiantis RFS klubas dar niekada į varžovus nežvelgė iš lyderių pozicijų.
Po pirmojo rato 41-erių V. Dambrausko vadovaujama ekipa savo sąskaitoje turėjo penkias pergales, kartą sužaidė lygiosiomis, patyrė vieną nesėkmę bei su 16 taškų pirmavo čempionate.
Prasidėjus antram ratui pergalė prieš Latvijos universiteto „Metta“ ekipą leido išlaikyti lyderių tempą. V. Dambrauskas pasidalino mintimis apie šios šalies konkurenciją aukščiausioje lygoje ir komandos ambicijas šiame sezone
– Pirmas ratas užbaigtas fantastiška pergale 5:3 prieš „Liepaja“ ekipą svečių arenoje, ko gero, įspūdingiausios čempionato rungtynės šiame sezone.
– Taip, tokiame mače daugiausia laimi sirgaliai, tačiau treneriams, ko gero, tai nėra svajonių mačas.
Kai tris įvarčius praleidi, negali tų rungtynių pavadinti geriausiomis. Žinoma, kad penkių įvarčių kiekvienose rungtynėse neįmuši, tiesiog tokios rungtynės pasitaiko tik kartą per sezoną, kurias galima pavadinti išprotėjusiomis, įvarčiai krito tai į vienus, tai į kitus vartus.
– Sugadintas vakaras Liepojos komandos vyriausiam treneriui Tamazui Pertijai ir ekipos puolimo lyderiui Artūrui Karašauskui, kurie buvo pripažinti mėnesio geriausiais. Nesunku prognozuoti, kad gegužę į šį titulą pretenduosite jūs.
– Tai nėra tie dalykai, dėl kurių turėtum jaudintis. Daug svarbiau yra komandos žaidimas, tobulėjimas, asmeninis žaidėjų progresas kiekvienose rungtynėse. Tai svarbiausi dalykai, dėl kurių reikia sukti galvą.
– Panašu, Latvijoje nėra labai didelių kontrastų kalbant apie klubų biudžetus, pagal piniginės storį turėtų pirmauti FC „Riga“, kiti 4-5 klubai disponuoja panašiais finansiniais resursais?
– Nesunku pastebėti, kad Lietuvoje dvi komandos – Marijampolės „Sūduva“ ir Vilniaus „Žalgiris“ – paprastai sezono eigoje gana ženkliai atitrūksta nuo artimiausių persekiotojų. Ne išimtis ir šis sezonas. Kitus Lietuvos klubus, kurių biudžetai yra panašūs, skiria labai mažas taškų skirtumas.
Latvijoje nėra aiškių lyderių, penki, šeši klubai turi maždaug panašius biudžetus, dar du klubai disponuoja kuklesniais finansais.
Visos komandos yra gana panašaus pajėgumo. Štai priešpaskutiniame ture 7-ą vietą užimanti „Metta“ ekipa atėmė taškus iš tuo metu čempionate pirmavusios „Ventspils“ ekipos, pastaroji išsigelbėjo paskutinėmis mačo akimirkomis.
Tai parodo, kad bet kas iš bet ko gali atimti taškus, čempionatas yra labai lygus.
– Pirmame rate įveikta FC „Riga“ ekipa, ar galima sakyti, kad tai principinis RFS varžovas? Gal ar yra miesto derbio užuomazgų?
– Nėra tokios aiškios priešpriešos, negalima sakyti, kad tai principinis derbio mūšis. Nėra taip, kad žiūrovai būtų aiškiai pasidalinę į skirtingas puses, ar miestas pasidalinęs į dvi stovyklas.
Futbolas tikrai nėra populiariausia sporto šaka, nėra didelio visuomenės dėmesio, kad susidarytų priešprieša tarp skirtingų klubų. Tiesiog kiekvienos rungtynės yra svarbios, ar tu „Riga“, ar „Valmiera“, ar „Metta“ įveiksi, gausi tuos pačius tris taškus.
Turnyro lentelėje tai atsispindi. Smagu laimėti prieš kiekvieną varžovą, tačiau nėra specialios priešpriešos ar tikro sostinės derbio.
– Turbūt prieš treniruotes pastaruoju metu dažnai buvo aptariamas pasaulio ledo ritulio čempionatas ir latvių pasirodymai.
– Ledo ritulys Latvijoje yra sporto šaka numeris vienas, tas jaučiasi, ypač dabar, kada vyksta pasaulio čempionatas. Kitoms sporto šakoms žiniasklaidos dėmesys panašus.
Latvijos stadionų lankomumo vidurkis vargu ar skiriasi nuo Lietuvos, skaičiai yra labai panašūs. Yra miestų, pavyzdžiui, Liepoja, kur futbolas turi stipresnes pozicijas, susirenka kur kas daugiau žiūrovų už statistinį vidurkį.
Nemačiau dar žaidžiančios Latvijos rinktinės, nežinau, kiek ją palaiko latviai, kiek susirenka žiūrovų į stadioną. Šiaip didelio futbolo populiarumo nėra, tribūnose laisvų vietų netrūksta.
Galbūt išsiskiria po futbolo rungtynių vykstančios spaudos konferencijos. Jos rodomos gyvai, joms didesnis žiniasklaidos dėmesys, treneriai jose sėdi kartu, siekiama suteikti intrigos strategų komentarams – galbūt kažkas kažką pasakys, kažkas su kažkuo nesutiks, išsiskirs nuomonės.
Tačiau Latvijoje klubai negali pasigirti stipriomis sirgalių grupėmis, pavyzdžiui, nėra nieko panašaus į „Žalgirį“ palaikančią „Pietų-IV“ grupuotę. Šioje vietoje latviams toli iki Lietuvos, kur šita veikla išvystyta kur kas stipriau.
– Spaudos konferencijose kalbate angliškai, ir nurodymus angliškai dalinate rūbinėje, treniruotėse?
– Ne, komandoje visi gerai supranta rusiškai, angliškai – ne visi. Tad treniruotėse visus nurodymus, užduotis aiškinu rusų kalba.
Tai viena latviškiausių komandų, turime penkis legionierius, gal tik „Metta“ ekipoje jų mažiau.
Mūsų gretose nuolat žaidžia 4 užsieniečiai, vienas kol kas retkarčiais pakliūna į vienuoliktuką. Latvijoje kol kas egzistuoja legionierių limitas, tad aikštėje daugiausia gali žaisti 5 užsieniečiai.
RFS turi viziją, savo filosofiją, kas turėtų sudaryti klubą, kas turėtų žaisti. Dėmesys skiriamas vietiniams futbolininkams ir tai pasiteisina.
– Į trenerių štabą pasikvietėte ir dar vieną trenerį iš Lietuvos – Marių Skinderį.
– Marių ilgai pažįstu, teko jį treniruoti „Ekrane“, vėliau kartu dirbti, iš pradžių „Ekrano“ dublerių komandoje, vėliau vadovavome pagrindinei ekipai.
Tai aukšto lygio treneris, daug dėmesio skiriantis detalėms, labai gerai suprantantis žaidimą, žaidėjų dinamiką, turintis daug patirties, puikiai galintis ją perteikti žaidėjams, su jais greitai randantis bendrą kalbą.
Tik galiu pasidžiaugti, kad turiu tokį žmogų šalia.
– Klubas prieš porą metų debiutavo aukščiausioje lygoje, liko šeštas, pernai – penkta vieta, šiemet klubo vadovų ambicijos turbūt dar didesnės?
– Komandai reikia subręsti, įgauti patirties aukštesniems tikslams. Komanda labai jauna, nauja. Pati klubo vadovybė ir ekipa neturi labai daug patirties. Tai tik prieš keletą metų susikūręs klubas, trečią sezoną besivaržantis aukščiausioje lygoje. Pagrindinis tikslas – patekti į Europos taurės turnyrą.
Tai kiekvienos Latvijos ar Lietuvos komandos tikslas. Vieta Europoje garantuoja tam tikrą finansinį užnugarį. Mes nesame išimtis, siekiame to paties, patekti į vieną iš Europos taurės turnyrų.
– Čempionate nusileista tik nugalėtojų titulą ginančiai Jūrmalos „Spartak“ ekipai. Tačiau, panašu, čempionai kol kas pavasarį neranda savo žaidimo.
– Taip, pirmenybes pradėjo kiek silpniau, nei buvo galima iš jų tikėtis. Kaip bebūtų, tai yra čempionai. Tai gera, subalansuota komanda, kuri jau pakeitė trenerį, atėjęs naujas strategas, buvęs garsus Maskvos CSKA žaidėjas Aleksandras Grišinas įnešė tam tikrų naujovių, komanda jomis patikėjo ir iškart jam atėjus ekipa surinko keletą taškų.
Mums koją pakišo gal tai, kad žaidėme po keturių laimėtų rungtynių. Net ir tame mače turėjome kur kas daugiau momentų perlaužti rungtynes į savo pusę. Galėjome ne tik sužaisti lygiosiomis, bet ir pasiekti pergalę. Gaila, pavedė progų realizacija.
Tai buvo gera pamoka ir po jos žaidėme tikrai gerai, pirmo rato pabaigoje nugalėti vieni pagrindinių varžovų – „Liepaja“, sužaidėme lygiosiomis išvykoje su „Ventspils“, nors turėjome persvarą ir gerų progų pasiekti pergalę.
Bet kaip jau minėjau, Latvijos čempionatas yra labai lygus, tenka džiaugtis kiekvienu iškovotu tašku, nes kiekvienas taškas yra svarbus ir jie tikrai yra iškovojami labai sunkiai.
– Iš vienos sostinės persikėlėte į kitą, kokį įspūdį palieka Ryga?
– Nėra didelio skirtumo kur dirbti, svarbu, kad būtų geros sąlygos, klubas turėtų ambicijų, būtent į tokią terpę ir patekau. Klubas sudarė labai geras darbo sąlygas, negaliu skųstis ir buitimi.
Vienintelis dalykas – neturiu šalia šeimos kiekvieną dieną, tai esminis skirtumas nuo gyvenimo Lietuvoje.
Tačiau tai turi savų pliusų – visą dėmesį gali skirti darbui, sutelkti dėmesį tik jam. Kažko daugiau nematau, tik treniruotės ir darbas biure, vakare grįžtu į namus pailsėti. Juk kažko daugiau ir nereikia.
– Buvęs auklėtinis Aleksandras Šušnjaras – išplėstiniame Australijos rinktinės sąraše, turi šansą patekti į pasaulio čempionatą, kiek netikėta?
– Be abejo, seku ir Alekso karjerą, pagal potencialą tas tikrai nestebina. Tuomet, kai jis atvyko į „Ekraną“, jam buvo 17-a metų, dar net negalėjo turėti profesionalaus kontrakto.
Jis jau tuomet pasižymėjo kaip neeilinių savybių turintis jaunas futbolininkas. Kai kurie dalykai kišo koją, bet reikėjo laiko, kad žaidėjas subręstų.
Tačiau žaisdamas 18-kos metų jau tada pasižymėjo savo mąstymu aikštėje, užtikrinta ramybe, technika. Turint omeny jo amžių, laimėtų dvikovų skaičius buvo neįtikėtinas.
Tiesa, jo karjera labai bangavo, tačiau gal reikėjo laiko norint suprasti, kad tik darbu galima atskleisti savo potencialą. Malonu, kai matai, kad buvęs žaidėjas kažko siekia ir pasiekia galbūt daugiau, nei iš jo tikėtąsi. Kaip sakiau, žaidžiant jam Lietuvoje potencialas buvo labai didelis.
„Virsliga“ turnyro lentelė (vieta, komanda, rungtynės, pergalės, lygiosios, pralaimėjimai, įvarčių santykis, taškai):
