Iš JAV, Kalifornijos valstijos, kur susipažino su naujuoju savo treneriu Davidu Marshu, olimpinė čempionė R. Meilutytė sugrįžo specialiai prieš šią filmo premjerą.
Vieną kartą šią juostą apie save Rūta jau matė, todėl artėjant oficialiam filmo pristatymui sutiko pasidalinti savo įspūdžiais su žurnalistais.
– Rūta, koks pirmasis įspūdis žiūrėti filmą apie save?, – žiniasklaida paklausė R. Meilutytės.
– Tiesą sakant, buvo labai baisu, labai gėda, labai nefaina klausytis savo balso – pusantros valandos. Bet šiaip jau pats jausmas labai geras. Buvau labai nustebinta – filmas tikrai patiko: Rokas su Ronaldu pasistengė ir rezultatas – stebina. Esu patenkinta, ir tikiuosi, kad patiks visiems.
– Kas filme paliko didžiausią įspūdį?
– Galbūt pati dalykų įvairovė. Tie kalniukai, kurie mano gyvenime radosi per porą pastarųjų metų. Buvo ir labai gerų, buvo ir labai prastų akimirkų. Visko šiame filme labai daug.
–Daugelis jaunimo mėgsta vengti kalbėti apie blogas savo gyvenimo akimirkas. Kaip pačiai pavyko prisiversti kalbėti apie tai? Kas padėjo?
– Buvau pasiekusi labai žemą tašką savo gyvenime (po nesėkmingų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, – red. past.). Ir šiaip ne taip man pavyko iš tos sudėtingos situacijos išsikapstyti. Pagalvojau: jeigu negaliu pasidalinti savo istorija, kokia iš viso to nauda?
Todėl pamaniau, kad apie visus sunkumus reikia papasakoti žmonėms, kurie turi savų problemų. Pasakyti jiems, kad jie nėra vieni, kad jaustis vienaip ar kitaip yra normalu, kad pagalbos gali sulaukti visi. Reikia kalbėti atvirai apie problemas, o tai Lietuvoje kol kas yra tabu. Ypač – kalbėti apie depresiją, psichologinius sutrikimus. Žinutė tokia, kad visi susiduria su sunkumais ir reikia kabintis toliau, eiti į priekį – kažkada vis tiek viskas bus gerai.
– Buvai išvykusi į JAV, Kalifornijos valstiją. Kaip sekasi treniruotis pastaruoju metu?
– Keletas pastarųjų metų buvo labai chaotiški. Pakeičiau trenerį, dabar vis dar esu pereinamajame periode. Bandau prie tų visų pokyčių prisitaikyti. Bet panašu, kad netrukus bus daugiau ramybės ir stabilumo. Laukiu, kol vėl išvyksiu į JAV ir pradėsiu treniruotis. Tačiau dabar šiek tiek pabūsiu Lietuvoje, gal porą savaičių.
– Ar pavyko rasti bendrą kalbą su treneriu Davidu Marshu, su kuriuo dirbote Kalifornijoje?
– Aš galėsiu daugiau pakomentuoti, kai viskas bus įforminta oficialiai.
– Kas buvo sunkiausia už Atlanto?
– Ši pirma kelionė daugiau buvo kaip vizitas, pažintis. Nebuvo sunku, buvo labai įdomu – JAV apskritai buvau tik trečią kartą, o Kalifornijoje – pirmą sykį. Toli nuo namų, tas jaučiasi, tačiau smagu.
– Kada galvoji startuoti oficialiose varžybose?
– Pirmieji rimtesni startai bus vasarą. Pavasarį gal kokiose vienose varžybose sudalyvausiu. Metai buvo tokie „išsimėtę“, todėl noriu daugiau pasitreniruoti ir turėti mažiau varžybų. Reikia gerai pasiruošti rugpjūtį vyksiančiam Europos čempionatui.
Iš viso R. Buožio ir R. Darulio suburta komanda Rūtos gyvenimo akimirkas fiksavo daugiau nei pusantrų metų. Jų kompiuteriuose nugulė daugiau nei 30 valandų filmuotos medžiagos.
Filme žiūrovai išvys ne tik tai, kaip R. Meilutytė ruošėsi Rio de Žaneiro vasaros olimpinėms žaidynėms, bet ir jos pačios bei šeimos pasakojimus apie vaikystę, sunkų kelią link olimpinio aukso Londone ir negirdėtas jos gyvenimo detales.
Tarp varžybų R. Buožis ir R. Darulis Rūtos gyvenimą fiksavo ir Lietuvoje. Dalis scenų nufilmuota Kaune, Vilniuje ir Nidoje. Pasak filmo kūrėjų, ėmusis įgyvendinti idėją, sportininkės režimas ir kitos aplinkybės privertė dirbti be tikslaus scenarijaus, bet tai nesutrukdė nuosekliai papasakoti Rūtos istoriją.
