Civilizacija gali ir trukdyti

Spalio 24-tą dieną startavęs iš Senegalo sostinės Dakaro Aidas jau įveikė daugiau kaip 6 tūkst. kilometrų, perbėgo šiaurinę Afrikos dalį, Gibraltaro sąsiauriu persikėlė į Europą, Viduržemio pajūriu perbėgo Ispaniją, Prancūziją ir šiuo metu Italijoje kyla link Alpių. Jo tikslas – pasiekti Vilnių iki vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo.

Aidas, įveikęs ne vieną ultramaratoną pripažįsta, kad Afrikoje jam teko kęsti pačias sudėtingiausias bėgimo sąlygas: trukdė ne tik svilinanti kaitra, vėjas ir dulkės, bet ir chaotiškas eismo srautas, kelkraščių ir saugumo trūkumas.

Pradėjęs bėgti Europoje sportininkas džiūgavo pagaliau sugrįžęs į civilizaciją, kur kiti eismo dalyviai mato pėsčiąjį ir jam netrukdo. Kita vertus, išvystyta civilizacija taip pat ne itin tinkama rekordiniam maratonui.

„Kalbant apie kelius, negaliu pasakyti, kad jie labai pagerėjo. Čia keliai labai siauri, siauri ir kelkraščiai, siaura bėgti. Mes vengiam tų kelių, kuriais važiuoja sunkusis transportas, tačiau eismas čia vis vien didelis. Ypač daug automobilių buvo pastarosiomis savaitėmis.

Švenčių laikotarpis, žmonės juda iš vieno taško į kitą.
Labai pagerėjo eismo kultūra. Pavyzdžiui, Ispanijoje netgi kelio ženklai vairuotojams liepia dviratininkus aplenkti jiems paliekant bent jau pusantro metro. Ne kartą teko matyti, kaip kokie 5 dviratininkai sunkiai mina į kalną, o už jų velkasi didžiausia automobilių kolona.

Niekas nepypsina, nekelia šurmulio, visi ramiai laukia, kada galės aplenkti dviratininkus. Tas pats ir su bėgikais. Žmonės juos mato iš toli. Bėgti saugiau. Lyginant Europą ir Afriką, negaliu sakyti, kad čia skirtumai tokie, lyg tarp dangaus ir žemės, bet jie jaučiasi labai stipriai.

Europoje yra kitas trikdis – miesteliai. O ten pėsčiųjų perėjos, labai daug žiedinių sankryžų. Negali pro jas bėgti tiesiai, reikia užšokti ant šaligatvio, kirsti perėją, kartais palaukti žalio šviesoforo signalo. O tai labai lėtina tempą. Kartais, kai nebūna eismo, įžūliai bėgu per patį žiedą. Nei vienas automobilis nepypsino, nebandė pervažiuoti,“ – Europos džiaugsmais ir vargais dalijosi Aidas Ardzijauskas.

Kilometrų iki Vilniaus neskaičiuoja

Ugniagesys sako, kad jo bėgimo tempas nepakito. Ir toliau bėga po du maratonus per dieną. Vieną ryte, kitą – po pietų. Vidutiniškai – apie 80 km per parą. Sportininkas tokią dienotvarkę palaiko jau pustrečio mėnesio, tad paskutinėmis savaitėmis leido sau kelias dienas šiek tiek pailsėti ir sutrumpinti nubėgtų kilometrų skaičių.

„Turėjau tam tikras sveikatingumo procedūras. Pusantros valandos masažą bei ypatingą raumenų atstatymo procedūrą. Keistu aparatu specialistai sulipdė atplyšusias raumens skaidulas, panaikino mikro įplyšimus sausgyslėse. Šiek tiek pašildė, šiek tiek pašaldė. Viskas gerai, niekas nepasikeitė,“ – papasakojo Aidas.

Kuklumo nestokojantis vyras prisipažino, kad jokių skausmų iki tol nejautė ir jautėsi gerai, tačiau tokios procedūros jam buvo naudingos: bėgti bus tik lengviau. Juk liko dar beveik pustrečio tūkstančio kilometrų iki Vilniaus.

Tačiau apie finišą atletas negalvoja. Sako, dar anksti. Kilometrų iki finišo skaičiavimas labai vargina, o jų dar tikrai daug.

Svarbiausia – ši diena

„Apie Lietuvą dar negalvoju. Man svarbi ši diena, kad atbėgčiau reikiamą kiekį kilometrų. Svarbus rytojus, kad rytoj galėčiau bėgti. Kaip bus toliau, neprognozuoju. Yra planas, turim laiko, turim spėti. Prognozuoti galėsiu tik dar po kokio tūkstančio kilometrų.

Tokie tolimi bėgimai yra varginantys ne tiek fizine, kiek psichologine prasme. Kai tik pradedi skaičiuoti kilometrus iki finišo, labai greitai pavargsti, nes kad ir kaip juos skaičiuosi, tų kilometrų liko dar daug,“ – sakė A. Ardzijauskas.

Artimiausias per pasaulį bėgančio lietuvio galvos skausmas – Alpių kalnai. Jis jau perbėgo Apeninus, prabėgo ir Pirėnus, buvo pakilęs į didesnį nei 1 km aukštį virš jūros lygio. Sako, kad kalnai labai išvargina ir lėtina tempą.

2 km kartais į stačią įkalnę tenka bėgti visas 20 minučių. O Alpėse teks kopti dar aukščiau ir dar stačiau.

„Nejaučiu jaudulio. Labai ramiai žiūriu į tą reikalą. Jeigu kas nors gali įvažiuoti, reiškia, kas nors gali ir įbėgti į tuos kalnus. Austrijoje mūsų laukia lietuviai, garbės konsulas, jis patars, kur geriau bėgti.

Jei stipriai keisis oro sąlygos, jis galės pasiūlyti geresnių variantų, mat yra 5-6 skirtingi keliai per Alpes, rinksimės patį geriausią. Nesinori užbėgti į kalną ir ten pamatyti kelio užtvarą, draudžiantį eismą dėl kokios nors sniego lavinos,“ – samprotavo A. Ardzijauskas.