Konkurentai turės mažiau laiko
Lietuvos rinktinė Blede stovyklauja nuo praėjusio sekmadienio.
Taip anksti išvykti į čempionatą niekada neteko net vyrų nacionalinei komandai, ką bekalbėti apie jaunimą.
Pasirengimo stovyklą varžybų vietoje asociacija „Hockey Lietuva“ surengė dėl to, jog tik ketvirtadalis rinktinės žaidėjų rungtyniauja tėvynėje. Kiti išsibarstę nuo Kinijos iki JAV, todėl atvykti tiesiai į Slovėniją jiems paprasčiau nei sukti papildomą lankstą per Lietuvą.
Visą savaitę ekipos gretas pildė vėliau prisijungę komandos „legionieriai“, paskutinis jų – Markas Kaleinikovas – atvyko ketvirtadienį.
Konkurentų situacija – žymiai sudėtingesnė. Net ir šeimininkai slovėnai tik šeštadienį, kuomet prasideda varžybos, sulauks paskutinio penkių žaidėjų pastiprinimo.
Bet lazda – su dviem galais. Vėluojantys Norvegijos, Lenkijos, Italijos ir Ukrainos ledo ritulininkai atstovauja vyrų ledo ritulio klubams.
Tokioje kompanijoje lietuviai tikrai neims triuškinti visų iš eilės kaip prieš metus Taline (Estija), kuomet penkerias rungtynes laimėjo bendru įvarčių santykiu 42:10 ir iškopė į aukštesnį divizioną.
Krepšininkai išgyveno, to paties sieks ir ledo ritulininkai
Lietuvių namais Blede dviem savaitėms tapo trijų žvaigždučių viešbutis „Krim“. Pastarasis taip pavadintas ne Juodosios jūros pusiasalio, o greta Slovėnijos sostinės Liublianos stūksančio kalno garbei.
Vos 6 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje yra ir didesnių, ir naujesnių viešbučių. Mat vasaromis turistų čia būna daugiau nei vietinių – Bledas vilioja gamtos mėgėjus to paties pavadinimo ežeru, kuriam šešėlius meta čia pat į dangų kylančios Alpės.
Visos turnyre dalyvausiančios komandos „Krim“ viešbutyje įkurdintos dėl to, jog nuo jo vestibiulio iki Bledo ledo rūmų – vos keliasdešimt žingsnių.
Apie tūkstantį žiūrovų talpinančioje arenoje šalta panašiai kaip Elektrėnų ledo rūmuose iki jų rekonstrukcijos 2012 metais. Tačiau tuščia ledo aikštė būna retai. Bledo ledo ritulio klubas rungtyniauja Tarptautinėje lygoje kartu su kitomis Slovėnijos, Serbijos ir Kroatijos komandomis, o už 15 km esančiose Jesenicėse prieš 30 metų pasaulį išvydo ryškiausia Slovėnijos ledo ritulio žvaigždė Anžė Kopitaras.
Dukart NHL čempiono ir dabartinio Los Andželo „Kings“ klubo kapitono marškinėliai su autografu puikuojasi ir Bledo ledo rūmuose.
Beje, prieš ketverius metus A. Kopitaro gimtinėje lankėsi Lietuvos krepšinio rinktinė, čia žaidusi Europos čempionato grupių etapą. Nedaug trūko, kad Jesenicės virstų keiksmažodžiu lietuvių aistruolių leksikone. Likus trims minutės iki paskutinių rungtynių su Bosnija ir Hercegovina pabaigos Jono Kazlausko auklėtiniai, trenerio žodžiais, jau pakavosi lagaminus, bet tuomet kone stebuklingai išsikapstė. O vėliau Liublianoje tapo žemyno vicečempionais.
Ledo ritulio jaunimo rinktinės vyriausiojo trenerio pareigose debiutuosiantis Mindaugas Kieras apie panašią kulminaciją nė nesvajoja. Kalbėdamas su DELFI, 37-erių specialistas neslėpė: tikslas komandai – išvengti paskutinės vietos ir neiškristi.
Pergalės nesitikėjo net treneris
Pirmo diviziono B grupė yra trečia pagal pajėgumą pasaulio čempionate, joje varžomasi dėl 17–22-os vietų.
Lietuvos 20-mečiai paskutinį kartą tokiame lygyje žaidė 2011-aisiais, kuomet varžybos vyko tame pačiame Blede. Slovėniškas ledas tąsyk buvo klampus: dabar Kontinentinėje ledo ritulio lygoje (KHL) rungtyniaujančius Mantą Armalį ir Nerijų Ališauską turėjusi komanda pralaimėjo visus penkis susitikimus.
Šioje amžiaus grupėje lietuviams dar apskritai nėra pavykę išsilaikyti pirmame divizione, o ir pasisvečiuoti jame teko tik keletą kartų.
Tiesa, pasitikėjimo savo jėgomis M. Kiero auklėtiniams įpūtė vienintelės draugiškos rungtynės prieš čempionatą: trečiadienį Blede po Dominyko Bogdziulio dublio slovėnai buvo nugalėti 2:0.
Treneris atviras: tokio rezultato nesitikėjo net jis.
Žaidėjų pasirinkimas auga
Jis pats penktadienį vakare negalėjo vadovauti trumpoms lietuvių pratyboms ant ledo, nes kartu su kitais komandų strategais dalyvavo tuo pačiu metu vykusiame turnyro techniniame susirinkime.
Į jį M. Kieras ėjo pirmą kartą – ilgametis Lietuvos vyrų rinktinės gynėjas pradeda naują savo karjeros etapą.
Bet buvusiu nacionalinės komandos žaidėju elektrėniškį vadinti dar anksti. Po jaunimo pirmenybių specialistas ketina grįžti į aikštę ir ruoštis Kaune kitą balandį vyksiančiam pasaulio čempionato pirmo diviziono B grupės turnyrui.
Blede M. Kierui talkins vyrų rinktinės vyriausiasis treneris iš Vokietijos Berndas Haake ir kanadietis Casey Fratkinas. Lietuviai pasirodymą pradės šeštadienį dvikova su 2013-aisiais dar elitiniame divizione žaidusi ir tik šiemet į IB grupę nusileidusia Norvegijos ekipa. Mačas prasidės 21 val. Lietuvos laiku.
– Ar davė komandai naudos neįprastai ilga stovykla varžybų vietoje? – prieš pirmenybių startą DELFI paklausė M. Kiero
– Pasirengimas praėjo labai gerai. Viskas vienoje vietoje: viešbutis, čia pat čiuožykla. Buvome vieni, viskas sklandu, jaunimas nesiblaškė. Tikiuosi, tai mums padės.
– Kokią įtaką pergalė prieš slovėnus turėjo komandos nuotaikoms – gal žaidėjai ėmė save kitaip vertinti?
– Taip, tikrai. Patys pradėjome krapštyti galvas, ar tokia pergalė mums – į naudą. Ypač jaunimui sparnai užauga labai greitai. Bet paruošėme rungtynių vaizdo analizę, parodėme, kad slovėnai turėjo aibę progų, kad rezultatas galėjo būti ir priešingas, jei ne puikus vartininkų pasirodymas. Atrodo, vaikinai suprato, kad tai – labai stipri komanda. Neaišku, kokio papildymo slovėnai dar sulauks, bet kad rungtynės su jais turnyre bus visiškai kitokios nei draugiškos – faktas.
– Prieš mačą su Slovėnija dar laukia Norvegijos testas. Ar gerai pradėti varžybas akistata su pagrindiniais favoritais?
– Manau, kad gerai. Susirinkome iš įvairių pasaulio kraštų, žaidėme tik vienas kontrolines rungtynes. Susižaidimas, taktinė branda iš karto neateina, iki to reikia priaugti. O norvegai – tikrai turnyro favoritai. Mačiau jų treniruotę – aukštas lygis. Dar ir lenkai panašiai stiprūs. O su italais, ukrainiečiais ir slovėnais eisime kautis tikėdamiesi išplėšti taškų.
Aš tikrai džiaugčiausi vien tuo, jei pavyktų išsilaikyti šiame divizione. Mes jau esame ant slenksčio, jau kabinamės į šį lygį. Norėtųsi ir užsikabinti. Kažkada taip buvo vyrų rinktinei: šokinėjome pirmyn atgal. Bet atėjo gabaus jaunimo, ir įsitvirtinome.
– Per metus komanda, neturėjusi lygių antrame divizione, smarkiai pasikeitė: neliko pagrindinio vartininko Arturo Pavliukovo, rezultatyviausiai žaidusių Emilijaus Krakausko, Iljos Četvertako. Kas turėtų būti svarbiausios žaidimo ašys šioje rinktinėje?
– Taip, išėjo nemažai jėgos. Bet atėjo visai neblogo jaunimo. Turime keturias apylyges grandis, bet kurią jų nebaisu leisti į aikštę. O kai kurie jau ir pažaidę su vyrais. Daugiausiai tikimės iš tų, kurie pernai buvo trečiame penkete, o dabar jau bus pirmi. Ryškiai patobulėjęs M. Kaleinikovas, kuris žaidžia labai geroje lygoje (puolėjas atstovauja Kunlūno „Red Star“ jaunimo komandai KHL dukterinėse pirmenybėse MHL – DELFI). Jis turėtų būti ir įvarčių mašina, ir viso žaidimo variklis.
Bet yra ir kitų: D. Bogdziulis, Patrikas Misiukas, Lukas Žukauskas. Yra kam įmušti, tik reikia susidėlioti žaidimą taip, kad laiku grįžtume į gynybą. Ties tuo Blede ir dirbome. Mums reikia, kad gintųsi ne vien gynėjai, o visi penki žaidėjai.
– Kuo dabartinė jaunimo rinktinė labiausiai skiriasi nuo tos, kuriai dar atstovavote jūs pats?
– Šioje amžiaus grupėje paskutinį kartą žaidžiau 2000-aisiais. Skirtumas tas, kad tada turėjome mažiau žaidėjų. Tuomet buvo tik Elektrėnai – 12 ar 13 ledo ritulininkų rinktinėje buvo iš „Energijos“. Dabar – visai kitaip. Vilnius turi tris mokyklas, Klaipėda – dvi. Manau, ateityje žaidėjų pasirinkimas tik augs.
– Iš kiekybės dar reikia išgauti kokybę.
– Kuo daugiau žaidėjų, tuo daugiau tarp jų bus talentų. Ant nosies – vyrų čempionatas Kaune. Dar daugiau žmonių pamatys žinomus veidus ir patikės, kad Lietuva tikrai žaidžia ledo ritulį. Be to, daug buvusių žaidėjų tampa treneriais, kuria savo mokyklas. Manau, tai tikrai labai gera tendencija.
– Ar patogios jums naujos – vyriausiojo trenerio – rogės?
– Kelerius metus dirbau asistentu rinktinėje, šiame sezone einu Vilniaus „Hockey Punks“ klubo vyriausiojo trenerio pareigas. Dar Anglijoje buvau žaidžiantysis trenerio asistentas (M. Kieras 2011-2014 metais atstovavo Slau „Jets“ ekipai – DELFI). Jau kurį laiką kabinausi į šį vaidmenį. Nėra to, ko nežinočiau, kaip daryti, sėdėdamas ant suoliuko. Be to, turiu gerą komandą: labai patyrusį B. Haake, kuris turi erelio akį ir užsiima varžovų žvalgyba, labai stiprioje akademijoje Austrijoje dirbantį C. Fratkiną, kuris tvarko vaizdo medžiagą.
– Šiame sezone nebesirodote ant ledo, nors kiti veteranai – Darius Kasparaitis, Dainius Zubrus – traukia pačiūžas iš spintos gilumos. Nejau nenorite kartu su jais pirmą ir paskutinį kartą iščiuožti į aikštę pasaulio čempionato IB diviziono varžybose Kaune?
– Mano pačiūžos – dar nepakabintos, aš jas kaip tik pasigalandau. Rugsėjį patyriau kelio traumą, reikėjo operacijos. Praėjo trys mėnesiai, ir artimiausiu metu aš debiutuosiu šiame sezone su „Hockey Punks“ apranga. Turnyras Kaune – mano svajonė. Jeigu ji išsipildys, tai jau tikrai bus mano atsisveikinimas. Negali žaisti iki 50-ies, tikrai ne.
