Kovotojas Teodoras Aukštuolis pastarąjį rudenį prisimins ilgai. Du medaliai skirtingų kovos menų čempionatuose ir sunki, tačiau pergalinga kova MMA (mišriųjų kovos menų) ringe – viso labo per keliolika dienų.
Paskutinėmis spalio dienomis Garliavoje vykusiame Europos graplingo imtynių čempionate jis iškovojo aukso medalį svorio kategorijoje iki 100 kilogramų. Jau po savaitės 26 metų atleto laukė kova MMA ringe ir pergalė prieš olandą Marviną Aboelį. Galiausiai po kelių dienų T. Aukštuolis krovėsi lagaminus į Sočį, kur tapo pasaulio sambo vicečempionu.
„Kaip vertinate savo pasirodymą sambo pasaulio čempionate“? – paklausėme T. Aukštuolio.
– Pasirodymą vertinu gerai. Tikrai tikėjausi iškovoti medalį, bet kelias iki finalo buvo labai sunkus. Tiek finale, tiek ir per ankstesnes kovas trūko patirties rungtyniaujant pagal kovinio sambo taisykles. Jos yra labai „slidžios“ – dauguma kovų baigiasi tik kelių taškų skirtumu, tad pralaimėti gali tiesiog nestebėdamas taškų sumos.
– Šis čempionatas vyko pačiu laiku, buvau geros sportinės formos. Lapkričio pradžioje dalyvavau kovoje pagal MMA taisykles, ją laimėjau. Vėliau kartu su visa Lietuvos komanda tapome Europos graplingo čempionais keturiose svorio kategorijose, o tada vykome į Rusiją.
– Kur prasidėjo jūsų kelias į profesionalų sportą?
– Nuo pat pirmosios treniruotės sportuoju Ukmergės dziudo klube. Jau 15 metų mane treniruoja Eugenijus Simonaitis ir Artūras Sakas. Prieš aštuonerius metus prie trenerių komandos prisijungė ir Tomas Putinauskas. Manyčiau, šiandien Ukmergėje turime stipriausią trenerių ir sportininkų komandą.
– Ar neviliojo kitos sporto šakos?
– Vaikystėje viliojo. Dabar labai džiaugiuosi, kad nesuviliojo. Neišklydau iš kovotojo kelio ir gana toli nuėjau. Stengiuosi dar labiau, kad pasiekčiau vis naujų aukštumų.
– Kodėl neapsistojate ties vienu stiliumi ir esate mišriųjų kovos menų atstovas?
– Dabar jau ilgą laiką iš esmės ruošiuosi MMA kovoms. Kartu su Mindaugu Veržbicku dalyvaujame paties aukščiausio lygio turnyruose, kuriuose kitiems Lietuvos sportininkams kol kas dar būtų labai sunku kautis. Jau ir Žygimantas Ramaška mus po truputį vejasi savo rezultatais. Žinoma, taip pat keliaujame laimėti ir į graplingo bei kovinio sambo turnyrus.
– Daug laiko esate praleidęs Japonijoje. Papasakokite apie įspūdžius toje šalyje.
– Net sunku suskaičiuoti, kiek laiko esu ten praleidęs. Japonija yra šis tas įspūdingo. Ten kovotojai labai vertinami ir gerbiami. Viskas vyksta idealiu tikslumu ir su šimtaprocenčiu atsidavimu. Turnyrai Japonijoje – nuostabiai organizuoti, jų lygis yra ypač aukštas. Sakyčiau, Japonijoje esu net populiaresnis nei Lietuvoje, nors ir čia žmonės atpažįsta.
– Jūs įkūrėte Ukmergės kovų fondą. Kuo užsiima šis fondas?
– Iš esmės taip gauname paramą, naudojame lėšas kelionėms į Europos ir pasaulio čempionatus.
– Baigėte studijas Lietuvos sporto universitete. Planuojate tapti treneriu?
– Taip, manau, galėčiau būti geras treneris. Bet dabar esu sportininkas ir visą dėmesį skiriu savo, kaip sportininko, karjerai. Kol kas dar ne laikas, o kaip bus ateityje, pamatysime.
– Turite neįprastą sportininkams pomėgį. Papasakokite apie jį.
– Turiu savo bitininkystės ūkį. Jam reikia skirti tikrai daug laiko. Žmonėms bitynas atrodo didelis, bet man jis mažas. Mano tikslas – turėti 100 bičių šeimų ūkį. Dabar užsiimu jo plėtra, tad laikyti tai verslu sunkoka, nes šiuo metu iš bičių neuždirbu. Manyčiau, bitininkystė yra labai įdomus pomėgis, kol nesieki iš jo uždirbti – tada ir gelia kur kas mažiau.
