Trijų olimpinių medalių savininkas, stipriausios pasaulio ledo ritulio lygos NHL žvaigždė dvikovoje su estais ne tik atliko du rezultatyvius perdavimus, bet ir 41-ąją susitikimo minutę sugebėjo įmušti įvartį.
„Kai įmušiau įvartį, nežinojau, kaip džiaugtis, net nukritau. Buvo labai malonu ir tuo pačiu labai juokinga“, – po rungtynių atviravo D. Kasparaitis.
– Dariau, tai koks tas Klaipėdos ledas?
– Išties geras. Visų pirma, svarbiausia, kad laimėjome ir savo sąskaitoje turime pirmąją šio turnyro Klaipėdoje pergalę. Svarbu, kad mums labai gerai sekėsi.
– Lietuvos rinktinės marškinėlius oficialiose varžybose užsivilkote pirmą kartą. Koks jausmas atstovauti Lietuvai?
– Malonus. Kai grojo Lietuvos himnas, bandžiau sulaikyti ašaras... Ilgai laukiau šio debiuto. Lietuvos himną žinojau jau 1991 metais, bet nebuvo variantų man jo sugiedoti. Pagaliau išaušo ta diena... Įspūdis išties geras. Svarbiausia, kad Lietuvos komanda šįkart gerai žaidė ir laimėjome.
– Retas debiutantas debiutinėse rungtynėse muša įvartį...
– Na taip. Turbūt esu pats seniausias žaidėjas, kuris yra įmušęs įvartį Lietuvos rinktinėje. Man labai malonu. Aš manau, kad mano vaikai internetu stebėjo šias varžybas ir manys, kad jų tėvas vis dar gali žaisti. Dar kartą pabrėšiu: svarbiausia, kad komanda žaidė gerai ir aš esu patenkintas.
– Prieš šį turnyrą juokavote, kad jus iš tribūnų itin įdėmiai stebės Dainius Zubrus ir spręs, ar tinkate rinktinei, ar ne. Kaip manote, ką jis po šių rungtynių gali pasakyti?
– Ruoštis reikia, nesu geriausios fizinės formos. Be to, amžius duoda savo... Jei ruoštis labai rimtai ir tikslingai, gal yra šansų būti geresnės fizinės formos kitų metų pavasarį Kaune vyksiančiame pasaulio čempionate. Jeigu Dainius paims mane į rinktinę, gal atvažiuosiu (juokiasi).
Pamačiau, kad rinktinės lygis yra aukštas. Čia ne taip lengva... Visgi, vaikinai dirba profesionaliai ir čiuožia greitai. Žinau, kurioje stadijoje esu, dar reikia dirbti.
– Paatviraukite, koks jausmas užliejo širdį, kai įmušėte įvartį į estų vartus. Juk tai buvo pirmasis įvartis, atstovaujant savo gimtosios šalies rinktinei. Nesuvirpėjo širdis?
– Buvo labai malonu. Net nežinijau, kaip džiaugtis, net nukritau. Buvo labai malonu ir tuo pačiu labai juokinga.
– Šeštadienį teks kautis su latviais. Kaip manote, kaip klostysis ši dvikova?
– Žinau, kad Latvijos ledo ritulys yra geresnio lygio nei Lietuvos. Bet mes žaisime kaip galime geriau. Visada, kai iščiuoži ant ledo, kauniesi tik dėl pergalės. Tą bandysime daryti ir Klaipėdoje.
– Lietuvos rinktinėje kai kurie komandos draugai yra perpus jaunesni. Ar jie nesikreipia „Jūs“?
– Na, dar ne. Dar „tėčiu“ nevadina. Bet aš žinau, kad mano mašina, kurią esu atsivežęs iš Amerikos čia, yra senesnė nei kai kurie žaidėjai. Man kaip tik gerai būti su jaunimu. Kai esi su jaunimu rūbinėje ir ant ledo, tada pats jautiesi jaunesniu. Kol aš nepasižiūriu į veidrodį, tol jaučiuosi jaunas, bet kai jau reikia žiūrėti į veidrodį, tada atsimenu, kad man jau 45 metai.
Lietuvos rinktinė šeštadienį Klaipėdoje susitiks su latviais, o sekmadienį turnyrą baigs akistata su ukrainiečiais.
Iš Elektrėnų kilęs D. Kasparaitis gimtąją Lietuvą paliko, kai jam buvo 14 metų. Būdamas 16 metų jis jau žaidė Tarybų Sąjungos aukščiausiosios lygos Maskvos „Dinamo“ komandoje.
Gynėjo pozicijoje rungtyniaujantis žaidėjas, atstovaudamas Rusijos rinktinei iškovojo visų spalvų olimpinius medalius – 1992 metais Albervilyje pelnė auksą, 1998 metais Nagane – sidabrą, o 2002 metais Solt Leik Sityje – bronzą.
Didžiąją karjeros dalį lietuvis rungtyniavo NHL ir pagarsėjo dėl kieto žaidimo stiliaus. 1992 metais D. Kasparaitį 5-uoju numeriu naujokų biržoje pasirinko Niujorko „Islanders“. NHL lygoje atletas praleido 14 sezonų ir be „Islanders“ dar vilkėjo Niujorko „Rangers“, Kolorado „Avalanche“ ir Pitsburgo „Penguins“ marškinėlius.
D. Kasparaitis ledo ritulininko karjerą baigė 2010 metais, tačiau visada svajojo apsivilkti Lietuvos ledo ritulio marškinėlius oficialiose rungtynėse ir pagaliau ši svajonė išsipildė.
