Lietuvoje į pokerį visuomenė vis dar žvelgia skeptiškai. „Kartiožnikas“, „nerimtas žmogus“, „ruletės sukėjas“ ir panašiai – tokius epitetus vis dar girdžiu apie save ir kitus pokerio žaidėjus. Pokerio demonizavimas Lietuvoje smarkiai įsišaknijęs, o net ir įstatymiškai pokeris yra vienoje eilutėje su rulete, lošimų automatais ir panašiai.
Tai turi baigtis, nes tai yra netiesa. Aš esu Laurynas Levinskas ir aš žaidžiu įgūdžių žaidimą – pokerį. Tai yra ne tik mano hobis, bet ir mano amatas. Kiekvieną dieną turiu tobulėti, jeigu noriu išlikti šiame žaidime. Tai yra sunkus darbas, bet kaip sako Floydas Mayweateris, „all work is easy work“, kai mėgaujiesi procesu.
Kai buvau Naujojoje Zelandijoje, buvau apakęs. Ten reikalai kitame kraštutinumų spektro gale. Jaunuosius pokerio talentus persekioja kameros ir žurnalistai, pokerio žaidėjai ten tikri rockstarai. Kai susipažindavau su merginomis, Lietuvoje sulaukdavau įprastu kreivų žvilgsnių dėl savo darbo, tačiau Naujojoje Zelandijoje ant kaktos šoko akys iš nuostabos dėl žmonių reakcijų. Gydytoja dirbanti mergina sužinojusi, kad esu pokerio profesionalas teištarė: „Wow“. Ji sakė, kad mano darbas kur kas geresnis nei jos, kad esu pats sau viršininkas, galiu kiek noriu keliauti arba dirbti iš namų gulėdamas lovoje su apatiniais. Arba, pavyzdžiui, užėjus į barą, užkalbino vyrukas ir paklausė manęs, ar aš esu Lauris. Kai atsakiau, kad taip, jis pasakė, kad kartu su juo žaidžiame pokerį internete. Puolė vaišinti gėrimais ir paaiškėjo, kad yra baro savininkas.
Ar norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje? Ne, norėčiau, kad požiūris būtų sveikas, nes sudievinimas irgi nėra adekvatu. Gali kilti klausimas, kodėl požiūris svetur yra kitoks nei Lietuvoje? Pavyzdžiui, Australijoje 2005-aisiais metais Joe Hachem laimėjo World Series of Poker auksinę apyrankę ir 7,5 milijono dolerių. Jis tapo pokerio ambasadoriumi, keliavo po TV laidas, aiškino žmonėms, kas per žaidimas yra pokeris ir kėlė visuomenės sąmoningumą šiuo klausimu. Lietuvai irgi reikia savo pokerio ambasadoriaus ir aš esu pasiryžęs tokiu tapti. Noriu, kad žmonės suprastų, kuo pokeris skiriasi nuo kitų kazino žaidimų. Žmonės bijo to, ko nesupranta.
Kaip aš atsiradau pokeryje? Tėčiui patekus į sudėtingą finansinę situaciją ir šeimoje vykstant nesutarimams, su mama išsikraustėme gyventi pas senelius ir ten gyvenome iš jų pensijų. Neturėjau pinigų, negaudavau kišenpinigių, todėl norėdamas jų prasimanyti išbandžiau įvairias sritis: lažybos, pulas, perpardavinėjimai. Buvo pakilimų, buvo nuosmukių, kol galiausiai apsistojau ties pokeriu. Tai žaidimas, kurį myliu ir kuris man suteikė galimybes keliauti, pažinti įvairias kultūras ir krūva įdomių bei sėkmingų žmonių. Tuo pačiu aš turiu galimybes tobulėti ir atskleisti savo potencialą, kurį tikiu, dar atskleidžiau ne iki galo.
Pokerio žaidėjo kelio pradžioje kelionė nebuvo kaip per sviestą, bet padėjo sveikai nusistatyti lūkesčiai. Į internetines šio žaidimo platybes mane atvedė draugas Špakas, kuris tuo metu jau kurį laiką žaidė. Tiesa, vaisių dar neraškė, todėl mačiau, kad žaidimas nebus easy money. O šiais laikais žmonės prisižiūri laimėjimų ir jiems atrodo, kad tuoj čia taps milijonieriais. Mano artimesnėje aplinkoje ar visame Kaune tų skambių laimėjimų dar nebuvo ir pradžiai tai buvo gerai. Jeigu būčiau tikėjęsis, kad ir aš labai greitai pasieksiu kažkokių didelių laimėjimų, galimai būčiau skaudžiai nusivylęs.
Pirmus kelis mėnesius žaisdavau po 10-12 valandų per dieną kiekvieną dieną. Tačiau iš pirminio taško nelabai pajudėjau. Visgi, bemiegės naktys žiūrint mokomuosius video, skaitant knygas ir forumus suteikė man raktus į pirmąsias kuklias pergales.
You will not outwork me. Tai yra mano senas šūkis ir mano SKYPE pokalbių kambario pavadinimas, kuriame su kitais pokerio žaidėjais diskutuojame įvairiais klausimais. Tiesa, šis pavadinimas nėra sugalvotas mano paties, aš jį gėdingai nusižiūrėjau iš vieno video, kuris mane palietė iki kojų pirštų galiukų.
Motyvatorius Ericas Thomasas amerikietiško futbolo NFL komandai pasakojo apie save ir sakė, kad kiti gali būti už jį protingesni, stipresni ir greitesni, bet niekas neįdės daugiau pastangų už jį. Būtent taip aš jaučiausi ir dėl savęs.
Žaidžiu žaidimą, kur dauguma sako, kad matematika yra svarbiausias dalykas. Mokykloje iš matematikos turėjau neigiamą pažymį, galiausiai B lygiu pabaigiau turėdamas šešetą. 11 klasėje buvau blogiausias mokinys mokykloje su žemiausiu pažymių vidurkiu. Atrodo, kad visi įrodymai – prieš mane, kodėl man turėtų pavykti? Todėl, kad gyvenime laimi ne tas, kuris turi didžiausius šansus, o tas, kuris padaro viską, kas nuo jo priklauso ir dar daugiau, kad pasisektų.
Kai pirmą kartą pamačiau E. Thomaso video „How bad do you want it“, aš pokerį žaidžiau jau kurį laiką. Jaučiau, kad tobulėju, bet skambių pergalių iškovojęs nebuvau. Tame video motyvatorius kalbėjo, kad norint kažką pasiekti gyvenime, turi to norėti kaip žmogus astmos priepuolio metu nori kvėpuoti. Tau nebeįdomūs vakarėliai ar kaip tapti kietu, kaip gerai atrodyti prieš draugus. Tai mane įkvėpė ir sujaudino.
Aš nusprendžiau išnaudoti tai, kad tuo metu buvau traumuotas. Kažkoks gorila nokautavo mane už tai, kad klube pašokau su jo mergina. Sulaužė nosį ir teko dėvėti tragiškai atrodančią kaukę. Su ta kauke, turint omeny, koks tuomet buvo mano pasitikėjimo savimi lygis, tikrai nebūčiau rodęsis universiteto merginoms.
Taigi, dvi savaites sėdėjau užsidaręs namie ir nuo ryto iki vakaro klausiau „How bad do you want it?“. Buvau visiškas beprotis. Eidavau miegoti 6 valandą ryto ir su žadintuvu keldavausi 12 valandą dienos, nes tuomet prasidėdavo 33 dolerių įpirkos turnyras.
Negalėjau praleisti nė vienos galimybės būti sėkmingu. Žaidžiau 6 dienas per savaitę po 12-16 valandų per parą. Vieną dieną savaitėje skirdavau žaidimo tobulinimui. Planas buvo taip daryti iki tol, kol tapsiu sėkmingu, o sėkmė mano akyse tuomet reiškė kažkokį didelį laimėjimą. Dabar į buvimą sėkmingu žiūriu kitaip. Mano supratimu, žmogus yra sėkmingas tada, kai jis yra apsirūpinęs ne tik finansiškai, bet ir psichologiškai bei fiziškai.
Ilgai laukti sėkmės nereikėjo. Buvau geroje formoje, viduje jaučiau, kad pergalė visai arti. Tikėjimo savimi arogancija yra privalu, norinti nuveikti kažką, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo yra virš tavo galimybių ribos. Tai ne tokia arogancija, kai nepagarbiai elgiamasi su žmonėmis. Tai arogancija, kuri leidžia tau nuveikti tokius dalykus, apie kuriuos išgirdę, žmonės dažniausiai sukioja pirštą prie smilkinio.
Tokį tikėjimą aš turėjau visą laiką. Nežinau, ar todėl, kad esu tikintis ir tikiu, kad man padeda Dievas, ar dėl to, kad buvau auklėtojas taip. Aš visąlaik maniau, kad už mano darbo etiką, aistrą, atsidavimą bus atlyginta.
Vieną iš tokių dienų, šeštadienį, iš pradžių laimėjau man nemenką sumą – 3,5 tūkst. dolerių. Po to šeštadienio ėjau miegoti pakiliomis nuotaikomis ir entuziastingai laukiau sekmadienio. Šią savaitės dieną vyksta didžiausi ir įdomiausi internetinio pokerio turnyrai bei išsvajotasis „Sunday Million“. Dar prieš metus aš žiūrėdavau kaip mano Lietuvos pokerio idealai vincelis ir genys13 žaidžia šį turnyrą ir svajodavau, kad vieną dieną jame dalyvausiu ir aš.
Tą sekmadienį pabudęs aš dar kurį laiką varčiausi lovoje ir galvojau apie savo sapną. Sapnavau, kad su draugais švenčiame kažkokią didelę mano pergalę. Beje, geriausias draugas pranešė, kad irgi sapnavo, jog laimiu kažką didelio. Siurrealu!
Sėdęs žaisti „Sunday Million“ prisiminiau, kad visai neseniai žiūrėjau vieno geriausių to meto pasaulio žaidėjų Apestyles mokomąjį video, kuriame jis žaidžia būtent tą turnyrą ir bandžiau žaisti tuo pačiu stiliumi.
Agresyviai, bet atsargiai, vengiant neaiškių situacijų, nes žaidime daug mėgėjų, kurie yra sugundyti didelio prizinio fondo, tačiau nelabai išmano, ką daro. Tokiais atvejais rizikuoti neverta.
Bėgo valandos, o aš vis nekritau iš turnyro. Paryčiais mano žaidimą pradėjo stebėti draugai ir investuotojai. Tuo metu man iš savo lėšų žaisti buvo per brangu, todėl dalį turnyro akcijų pardaviau kitiems žmonėms.
Žaidėjų turnyre vis mažėjo, tačiau įtampos aš nejaučiau. Jaučiau malonumą, man patinka dėmesys ir būti stebimas nebijau. Mane lydėjo pojūtis, kad puikiai žinau, ką darau.
Turnyre likus tik 10 žmonių, pažadinau savo mama ir močiutę, buvo apie 8-9 ryto Lietuvos laiku. Mama su močiute už nugaros stebėjo mano žaidimą, o aš su dideliu entuziazmu vardinau, iš kokių šalių mano varžovai ir kaip žadu laimėti.
Pinigų sumos manęs niekada nejaudino tiek, kiek pats pergalės skonis. Galbūt todėl, kad skaičiau daug verslo knygų ir mačiau, kaip mano paties tėvas iš pasiturinčio nueina į bankrotą. Jokie pinigai man nekėlė didelio įspūdžio, nes juos išleisti ar kvailai iššvaistyti yra labai paprasta.
Tokios mintys padeda susitvarkyti su įtampa, kurią didelės pinigų sumos kelia kitiems žmonėms vėlyvose turnyrų stadijose.
Nuo karjeros pradžios žaidžiau tik dėl pirmos vietos. Aišku, vėliau supratau, kad tai ne visuomet yra protingiausias būdas. Kartais geriau palaukti kol kažkas iškris ir užsitikrinti didesnį prizą.
Tačiau tuo metu man rūpėjo tik traiškyti visus, kas pasimaišo po kojomis. Labai aktyviai spaudžiau stalą ir mėgavausi tuo, kaip jie meta kortas į kaladę, eina į konteinerį. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Jaučiau, kaip juos kaustė įtampa, o jausmas buvo neįtikėtinas. Buvau tokioje būsenoje, kad, tiesą sakant, daug ko iš to finalinio stalo nė nepamenu.
Galiausiai prizinį fondą pasidalinome trise su dar dviem gerai žaidėjais. Buvo siūloma dalintis keturiese, bet aš atsisakiau, nes jaučiau, kad yra vienas kur kas silpnesnis žaidėjas. Jis, beje, po to ir iškrito. Turiu tokį principą, kad nesvarbu, kokios sumos, bet jei yra kur kas silpnesnių oponentų, prizinio fondo aš nesidalinsiu. Net jei tai būtų milijonai (pažadą prižadu tesėti).
Iš trijulės aš gavau didžiausią prizą – 178,5 tūkst. dolerių. Mes dar žaidėme dėl papildomų 20 tūkst. dolerių, bet buvau priverstas pripažinti labiau patyrusio oponento pranašumą.
Dvikovų patirties turėjau žiauriai mažai, nes žaidžiau vien turnyrus, o ten prasibrauti iki paskutinių dviejų žmonių ir prikaupti patirties ne taip jau paprasta.
Pagaliau! Aš sėkmingas!
Žinote, koks buvo pirmas dalykas, kurį padariau? Nubėgau į parduotuvę ir prisipirkau visokių rūšių saldumynų.
Aš žinojau – mano laikas atėjo.
