Su V. Adamkumi susitikome jo darbo kabinete Prezidentūroje.
– Prezidente, kaip gyvuojate, atšventęs savo 91-ąjį gimtadienį?
– Judu, krutu, niekuo skųstis negaliu. Po šio mūsų pokalbio važiuosiu į plaukimo baseiną ir po dviejų ar trijų savaičių pertraukos vėl atnaujinsiu savo įsipareigojimą plaukioti triskart per savaitę.
Pažiūrėsiu, kaip mano jėgos atlaikys, tikiuosi palaikyti savo fizinę formą. Darbų tikrai netrūksta, norisi daug nuveikti, kartais užmiršdamas, jog reikia pagalvoti apie savo amžių ir pajėgumus. Tačiau esu pasiryžęs nepasiduoti.
– O ar sugrįžta jūsų jėgos?
– Jėgos savaime negrįžta, reikia pačiam stengtis. Jeigu nori likti aktyvus, turi laikytis tam tikro režimo, kurio visą laiką laikiausi ir laikysiuosi sportuodamas, būdamas aktyvus. Tai man suteikia jėgų tuos įsipareigojimus vykdyti. Dar kartą sakau, kad pasiduoti nenoriu.
Kyla visokių planų, idėjų, kurių nemažėja, bet čia žmogus susigriebi ir sakai: palauk. Šiandien negaliu padaryti to, ką padarydavau prieš 20-30 metų. Esu pasiryžęs pratęsti darbus, tačiau reikia riboti savo įsipareigojimus.
– Atskleiskite savo ilgo gyvenimo receptą, gal juo pasinaudos ir kiti.
– Kažkokio specialaus recepto neturiu. Svarbiausia – žmogaus apsisprendimas. Noriu būti aktyvus. Man, tarkime, nėra įdomu, atsisėdus į fotelį, dienas leisti prie televizoriaus. Mane domina pasauliniai įvykiai, kas vyksta Lietuvoje ir aplinkoje. Todėl užsidaryti savyje negaliu. Mano aktyvumas suteikia energijos žvelgti į priekį.
– Sprinterio greičiu veržiatės į priekį: tai ir kelionė į Čikagą, ir apsilankymas Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete pagerbiant jaunuosius sportininkus, ir kiti įsipareigojimai. Ar jums tai ne per didelis krūvis?
– Labiausiai mane džiugina žmonių ir visuomenės noras dar girdėti mano balsą, noras mane matyti aktyvų visuomenėje. Stengiuosi tą jų pageidavimą pildyti. Bet jau yra tam tikros ribos, kurių turiu prisilaikyti.
– Gal Čikagoje praleidote savo atostogas?
– Tai nebuvo mano poilsinė kelionė. Spalio 14-ąją buvau pakviestas dalyvauti Amerikos lietuvių Šlovės galerijos („Hall of Fame 2017“) iškilmingoje ceremonijoje Pasaulio lietuvių centre Čikagoje. Šiemetinį renginį, kuriame dalyvavo daugiau kaip 300 lietuvių, vedė iš Los Andželo atskridusi aktorė Ruta Kilmonytė-Lee.
Šiemet Amerikos lietuvių Šlovės galerijos nariais tapo ir garbingo įvertinimo sulaukė lietuvių kilmės JAV senatorius Dick Durbinaas, šviesaus atminimo verslininkas dr. Juozas Kazickas (pagerbime jam atstovavo dukra Jūratė Kazickaitė), Balzeko lietuvių muziejaus įkūrėjas Stanley Balzekas ir aš.
Čikagoje praleidau dvi savaites. Po savaitės tame pačiame Pasaulio lietuvių centre Lemonte vyko antras didelis renginys – šio centro įkūrimo 30 metų sukakties paminėjimas ir iškilminga vakarienė. Buvau vienas iš pirmųjų šešių žmonių, apžiūrėjusių tą centrą, kuriame buvo įsikūręs Šv. Vincento vienuolynas. Tada centras buvo likviduojamas ir parduodamas. Mes jauni, sakyčiau, pramuštgalviai, be pinigų kišenėse, apžiūrėję tą centrą, nusprendėme, jog jo negalime netekti, jį reikia išlaikyti ir nupirkti.
Vėliau susidarė didesnis komitetas, to centro kaina buvo daugiau kaip 1 mln. dolerių. Buvome avantiūristai, pinigų neturėjome, bet radome būdą, kaip juos surinkti ir savo svajonę įgyvendinome per vienerius metus.
Šiandien Pasaulio lietuvių centras Lemonte – vienas pagrindinių veiksnių lietuviškai veiklai Čikagoje toliau gyvuoti ir skleisti lietuvybę. Centre veika ir šeštadieninė lituanistikos mokykla, kurioje šiandien netgi keliomis pamainomis mokosi apie 700 vaikų, juos kiekvieną šeštadienį čia suveža tėvai. Tai – garantija išlaikyti lietuvybę.
Prie Pasaulio lietuvių centro Lemonte buvo pastatyta sporto salė, kuri tapo dideliu jaunimo traukos centru. Dabar viešint Čikagoje man teko atidaryti krepšinį lygos turnyrą. Čikagoje neturėjau nė vienos laisvos dienos.
– Tad šiemet taip ir neturėjote atostogų?
– Šiemet liksiu be atostogų. Laisvas dienas teks ramiai praleisti namuose. Štai ir dabar esu apsikrovęs darbais, šiandien (lapkričio 7 d.) dalyvausiu dideliame energetikos forume Valdovų rūmuose.
– Sugrįžkime prie sporto. Kadangi intensyviai plaukiojate, sakykite, o kada ir kur išmokote plaukti?
– Tikrai neprisimenu, kada pradėjau plaukioti. Tačiau intensyvusis plaukimas prasidėjo tik Čikagoje. Matau didelę plaukimo naudą ir tol, kol jėgos leis, su dideliu malonumu lankysiu baseiną.
– Kiek laiko praleidžiate baseine?
– Nuo atvykimo ir išvykimo, įskaitant plaukimo masažą – vieną valandą. Efektyvaus plaukimo, manau, susidaro daugiau nei pusvalandis. Po plaukimo tikrai gerai jaučiuosi, plaukimas mane gerai atpalaiduoja ir stiprina.
– Aktyviai sekate mūsų sportinį gyvenimą, o kas šiandien jus labiausiai neramina?
– Lietuvoje sportinis gyvenimas ir veikla nė kiek nemažėja, nors ir banguoja. Ir tai teisinga. Negalima vien tik nustatyti tam tikras ribas ir bet kokia kaina jų siekti. Viskas ateina su jaunimo įsijungimu, naujų talentų atsiradimu tam tikru laikotarpiu.
Sporto gyvenimo lygis Lietuvoje yra aukštas, su malonumu jį seku. Man kelia nerimą stadionų, plaukimo baseinų stoka, nors ir čia matau poslinkių į gerąją pusę. Šiuo požiūriu turime lygiuotis į kitas pasaulio šalis ir jaunimui, kuris sportuoja, sudaryti sąlygas pasireikšti.
Viena neišspręstų problemų – jaunimo auklėjimas mūsų švietimo sistemoje. Tikiuosi, kad galų gale pasieksime, kad kūno kultūros pamokų mokyklose bus daugiau nei dvi, kad suteiksime galimybę jaunimui labiau reikštis ir lavintis nuo pat mokyklos suolo.
Norėčiau palinkėti, kad ta kryptimi, kuria einame, eitume ir toliau ir sėkmės lietuviškajam sportui, lietuvių jaunimui bei sporto darbuotojams, kurie dirba ir aukojasi, išlaikant Lietuvoje sportinį judėjimą gyvą ir tarptautinėje arenoje aukštame lygyje.
– O ką pats sau norėtumėte palinkėti?
– Kad kuo ilgiau savyje išlaikyčiau pakankamai energijos, kad galėčiau sveikai tęsti savo gyvenimą, kiek man jo yra skirta.
– Gal laisvalaikiu rašote kokią nors knygą?
– Kaip ir anksčiau, atidžiai seku gyvenimą ir kiekvieną dieną kažką užsirašau. Jeigu kartais kas nors susidarytų, surinkčiau faktų, atspindinčių gyvenimo įvykius, ir kiltų noras kažką palikti, gal ir gali kas nors pasirodyti.
