Iš Berlyno (Vokietija) antradienio naktį S. Krupeckaitė grįžo be devinto karjeroje Senojo žemyno pirmenybių apdovanojimo.
Medalis kiek anksčiau pasiekė Panevėžį kartu su 34-erių dviratininkę treniruojančiu vyru Dmitrijumi Leopoldu, parvežusiu ir komandos inventorių. O sportininkė namo lėktuvu keliavo su dar didesne savo brangenybe – prieš mėnesį ketverių sulaukusiu sūnumi Maksimilianu, pirmą kartą palaikiusiu mamą tokio rango varžybose.
Nors jaunimas jau keliskart garsiai pasibeldė į dviračių treko elito duris, Berlyne iš penkių Lietuvos atstovų geriausiai sekėsi vyriausiai. S. Krupeckaitė tapo keirino rungties vicečempione, nusileidusi tik visoje planetoje lygių tarp sprinterių šiuo metu neturinčiai 26-erių vokietei Kristinai Vogel.
2009-2010 metais pasaulyje panašiai dominavusi lietuvė paskutinio žodžio taip pat netarė.
2004-aisiais savo olimpinę karjerą pradėjusi S. Krupeckaitė apie 2020 metų Tokijo žaidynes dar kalba atsargiai, bet tokių planų nesipurto. Jei jie realizuotųsi, dviratininkei tai būtų jau penktoji olimpiada – iš Lietuvos sportininkų tiek dažnai olimpinę ugnį regėjo tik arenas jau palikę šaulė Daina Gudzinevičiūtė ir disko metikas Virgilijus Alekna.
Nors progreso lokomotyvas sparčiai lekia į priekį, kol kas S. Krupeckaitė įsitikinusi, kad tapti treko Ana Karenina jai dar per anksti.
Apie savo ilgaamžiškumą, abejones Berlyne ir ateitį Tokijuje veteranė kalbėjosi su DELFI.
– Europos čempionato sidabras poolimpiniais metais yra labiau aukštas baigiamasis akordas ar žinutė apie ryžtą varžytis iki kitų žaidynių?
– Tai buvo jau antras Europos čempionatas po Rio de Žaneiro žaidynių. Galima sakyti, pasiruošimas jau įpusėjęs. O gera pradžia – pusė darbo. Šis rezultatas ir faktas, kad galiu kovoti su stipriausiais sportininkais, džiugina, nes mano forma šiuo metu nėra pati geriausia.
– Prieš metus žemyno pirmenybėse Prancūzijoje, kuriose pelnėte tris medalius, jautėtės tvirčiau?
– Sunku pasakyti. Pagal dalyvių skaičių, pagal demonstruojamą greitį praėjęs čempionatas tikrai buvo lengvesnis. O šiemet susirinko labai stiprios varžovės.
– Sprinto rungtyje šįkart likote aštunta. Kas nepavyko?
– Buvo sudėtinga lenktyniauti trečią dieną iš eilės, buvau pavargusi, gal ir nusiteikimo po iškovoto medalio šiek tiek trūko. Nesitikėjau jo gauti. Keirinas man prasidėjo sudėtingai, iš ryto nekaip jaučiausi, tik po pietų atsigavau. Ypatingų lūkesčių šįkart neturėjau.
– Aukščiausiame lygyje varžotės jau kone 15 metų. Ar treniruotėse dar bandote ieškoti naujovių, kažką keisti?
– Be abejo. Keičiasi sportininkai, keičiasi pats sportas, greičiai. Jeigu sustosime, tas traukinys mus sutraiškys.
– Jūsų įpėdiniais vadinamiems M. Marozaitei ar V. Lendeliui iškilti šiais laikais sunkiau nei buvo jums pačiai?
– Nei sunkiau, nei lengviau – manau, kad taip pat. Kaip sakiau, greičiai keičiasi. Dabar jie važiuoja daug greičiau nei aš, būdama jų amžiaus. Tuomet apskritai niekas net nesapnavo tokių greičių. Bet jie jau pasiekė atitinkamą lygį, beliko nugalėti patiems save.
