Marijampolės „Sūduvos“ vardas šį sezoną tapo kur kas geriau atpažįstamas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. To priežastis - fantastiškas ir net nepabijočiau žodžio fenomenalus pasirodymas UEFA Europos lygoje, kur pirmą kartą istorijoje suvalkiečiai pasiekė ketvirtąjį „play-off“ etapą.
Jeigu Latvijos „Liepaja“ klubo eliminavimas nieko labai nenustebino, tai tenka pripažinti, kad tiek Soligorsko „Šachtior“, o juo labiau Šveicarijos „Sion“ palikimas už borto buvo sensacijos.
Net ir aš, žmogus, kurį kiti dažnai kaltina pernelyg dideliu optimizmu Lietuvos futbolo atžvilgiu, absoliučiai netikėjau šansais įveikti „Sion“. Klydau. Stipriai. Ir labai gerai, kad taip.
Kelią į UEFA Europos lygos grupių turnyrą „Sūduvai“ užkirto šiemet Lietuvoje du kartus lankęsis Bulgarijos „Ludogorets“. Su šia komanda Vladimiro Čeburino kariai kovojo labai garbingai, o varžovas savo pajėgumą šiuo metu puikiai demonstruoja grupių turnyre.
Labai solidus pasirodymas svečiuose Stambule prieš „Basaksehir“ (0:0) su tokiomis žvaigždėmis kaip Gaelis Clichy, Emmanuelis Adebayoras, Emre Belozoglu ar Eljero Elia. Šį mačą turėjau galimybę stebėti gyvai stadione ir tenka pripažinti, kad bulgarai buvo aštresni ir pavojingesni.
Dar įspūdingesnis „Ludogorets“ rezultatas pasiektas namuose prieš Vokietijos Bundeslygoje ketvirtoje vietoje šiuo metu žengiantį „Hoffenheim“ – 2:1. Visa tai sakau tam, kad dar labiau suprastumėte darbą, kurį šiemet nuveikė Marijampolės „Sūduva“.
Vien sėkmės ir atsitiktinumų įveikti „Sion“ nepakaktų. Šios komandos sudėties vertė ne veltui yra beveik 25 milijonai eurų.
Prieš gerą savaitę „Sion“ prezidentas prieš Šveicarijos čempionato rungtynes tiesioginio televizijos eterio metu pribėgęs prie vieno žurnalisto, kuris jį kritikavo, šį užsipuolė ir jam smogė, už ką nuo futbolo turės pailsėti ilgiau nei metus.
Prie šio absurdo, neabejoju, savotiškai prisidėjo ir „Sūduva“, kuri eliminuodama „Sion“, šiam klubui sudavė labai skausmingą smūgį visomis prasmėmis. To pasekmės ir dabar „Sion“ vyraujanti įtampa matosi plika akimi.
Tačiau užtenka apie europinę odisėją, metas pakalbėti apie Lietuvos futbolo A lygą. Juk Europoje savo pasirodymą marijampoliečiai jau baigė, tuo tarpu A lygoje linksmiausi įvykiai, panašu, dar tik prasideda. Sekmadienį pasibaigs ketvirtasis A lygos ratas, o tikras desertas futbolo gurmanų laukia Marijampolėje, kur susikaus „Sūduva“ ir Vilniaus „Žalgiris“.
Turnyro lentelėje komandas skiria vos du taškai, tad pergalės atveju „Sūduva“ gali po keturių ratų ne tik tapti vienvalde čempionato lydere, bet ir įgauti namų pranašumą penktajame rate. Lygiosios jau būtų kur kas geresnis rezultatas vilniečiams, nes penktajame rate komandos žaistų Vilniuje, tuo tarpu „Žalgirio“ pergalės atveju Valdo Dambrausko komanda apskritai galėtų lengviau atsikvėpti.
Taip arti aukso medalių Marijampolės „Sūduva“, galima sakyti, dar nebuvo. Du kartus marijampoliečiai A lygoje užėmė antrąją vietą.
Tai įvyko 2007 ir 2010 metais. Pirmuoju atveju atsilikimas nuo tada Lietuvos futbole besąlygiškai dominavusio FBK „Kauno“ buvo net 15 taškų, o antruoju atveju Panevėžio „Ekranas“ sezoną baigė turėdamas septynių taškų pranašumą.
Žinoma, teoriškai ir šiemet skirtumas galutinėje rikiuotėje gali būti nemažas, nes laukia ne tik sekmadienio mačas, bet ir penkerios rungtynės penktajame rate, tačiau šiuo metu akivaizdu viena – pirmasis A lygos trejetas savo pajėgumu likusias komandas lenkia akivaizdžiai, tad tikėtina, kad viskas ir toliau spręsis tarpusavio rungtynėse.
Be to, kitoms komandoms beveik nėra jokio skirtumo ar užimti ketvirtą, ar šeštą vietą. Nei kelialapio į Europą, nei kažkokių finansinių injekcijų tai nesuteiks.
Manęs nė kiek nenustebintų „Sūduvos“ pergalė sekmadienio rungtynėse prieš „Žalgirį“. Šiuo metu vilniečių galimybes iškovoti auksą vertinu maždaug 55 procentais, tuo tarpu „Sūduvai“ drąsiai duodu 45 procentus.
Pamiršau „Trakus“? Ne, tai labai simpatišką futbolą šiuo metu demonstruojanti komanda, tačiau jų turimas taškų deficitas, manau, yra pernelyg didelis, o ir konkurentų sudėtys, bent jau mano akimis, yra kiek pajėgesnės.
Kodėl taip gerai vertinu suvalkiečių šansus kovoje dėl aukso? Tam yra keletas svarių priežasčių. Sezono pradžioje „Sūduva“ buksavo, ieškojo savojo žaidimo ir stengėsi patikėti treneriu. V. Čeburinas nėra lengvas strategas. Teko dirbti „Kruojos“ ekipoje, kai ši su juo priešakyje iškovojo A lygos sidabrą.
Patikėkite manimi, pirmaisiais mėnesiais žaidėjai spjaudėsi ugnimi ir tyliai, o kartais ir garsiai, keikėsi. Niekam nepatinka ilgos, ištęstos treniruotės, kuriose yra mažai veiksmo ir daug kalbų bei taktinių niuansų. Prie viso to pridėkime, kad treniruotės dažnai vyksta du kartus per dieną, o fiziniam pasiruošimui skiriamas išskirtinis dėmesys. Skamba nelabai fun, tiesa?
Prisimenu apytikslius vieno žaidėjo žodžius apie šį trenerį po pirmo bendro darbo mėnesio Pakruojyje. „Kas ir iš kur čia jį atvėžė, kažkoks kolūkietis. Išbus porą mėnesių ir skris atgal iš kur atskridęs, nes su tokia metodika toli nevažiuosi.“
Ir žinote ką? Dar įpusėjus sezonui šis pats žmogus sakė, jog niekada nėra dirbęs su geresniu ir labiau atsidavusiu treneriu.
Galų gale kartu su juo iškovojo A lygos sidabrą.
Panašiai viskas prasidėjo ir „Sūduvoje“. Pradžioje toli gražu ne visi buvo patenkinti treniruotėmis ir Čeburino metodika. Tačiau tai žmogus labai aiškiai žinantis, ko nori iš komandos, kaip tai reikia pasiekti, ir kokie žaidėjai gali tai pasiekti.
„Sūduva“ turi aiškų žaidimo braižą, aiškią sistemą, ir tai išskiria šią ekipą iš daugumos kitų. Marijampoliečiai žaidžia racionalų futbolą, laikosi žaidybinės drausmės ir pasitiki treneriu. Jie mato, kad visa tai veikia, todėl tiesiog vykdo savo funkcijas.
Kai tau sekasi ir tu laimi, klimatas komandoje visada yra geras. „Sūduvos“ forma yra monstriška. Trejos rungtynės ir net 15 įvarčių. Tai yra kosmosas ir visiškai nesvarbu, prieš ką žaidi. Kai „Sūduva“ kelia kampinius, varžovų žaidėjai tiesiog dreba, jaučia baimę ir įtampą.
„Sūduva“ A lygoje šventė aštuonias pergales iš eilės ir per šiuos aštuonis mačus iš viso pelnė net 30 įvarčių bei praleido 6.
Palyginkime analogišką „Žalgirio“ statistiką. Aštuoni paskutiniai mačai A lygoje ir skaičiai tokie: trys pergalės, keturios lygiosios ir vienas pralaimėjimas. Beje, nesėkmė kaip tik patirta paskutiniajame mače.
Įvarčiai? 15 įmuštų ir aštuoni praleisti.
„Žalgiris“ šiuo metu blaškosi ir nedemonstruoja gero futbolo, tačiau tai komanda, kuri vis dar turi nugalėtojų mentalitetą ir patirtį. Šis lydinys dažnai tampa svarbiausiu faktoriumi lemiamose rungtynėse.
Ne veltui vilniečiai iki apmaudaus pralaimėjimo „Stumbrui“ LFF Taurės finale buvo laimėję tiek daug titulų, finalų ir baudinių serijų. Tai – ne atsitiktinumas. Tai – kryptingo darbo vaisius.
Jokiu būdu nenoriu būti blogas pranašas „Žalgiriui“, tačiau akivaizdu, kad atėjo lemiamų kovų metas. Viena iš įdomiausių lietuviško futbolo sezono kovų Marijampolėje vyks jau šį sekmadienį.
Neginčijamas faktas – „Sūduva“ šią kovą pasitinka kur kas geresnės formos ir nuotaikos, maža to, žais namuose ant natūralios vejos. „Sūduvos“ pergalės atveju ši komanda taptų pagrindiniu A lygos favoritu, kad ir kaip keistai tai beskambėtų.
Paskutinį kartą realią intrigą kovoje dėl aukso A lygoje turėjome 2013 metais.
Istorija kartojasi.
