„Sezonas buvo įtemptas ir nervingas. Jau prieš jo pradžią buvo daug nerimo, nes sklandė gandai, kad bus keičiamos kai kurios olimpinės rungtys. Oficialaus patvirtinimo reikėjo laukti iki birželio vidurio, kai paaiškėjo, kad olimpinėse žaidynėse vyrai kanojomis varžysis tik 1000 m nuotolyje. Nebeliko ir dviviečių baidarių 200 m rungties.
Baidarėmis 200 m plauks tik vienvietininkai, o 500 m nuotolyje lenktyniaus keturvietės valtys. Ypač išgyvenome dėl sprinterių kanojininko Henriko Žustauto, baidarininkų Aurimo Lanko ir Edvino Ramanausko, kurie 200 m distancijose pelnydavo medalių aukščiausio lygio varžybose. Ramūs buvo tik dvivietę baidarę 1000 m distancijoje irkluojantys Ričardas Nekriošius ir Andrejus Olijnikas, kurių rungtis nebuvo keičiama.
Pasirengimas buvo nervingas, tačiau, nepaisant to, sezonas – neblogas“, – pasakoja Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius Romualdas Petrukanecas.
– Paprastai po olimpinių žaidynių būna atoslūgis, ne vienas sportininkas baigia sportinę karjerą. Kokie uždaviniai šiemet buvo keliami mūsų irkluotojams?
– Nutarėme, kad po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių irkluotojams reikėtų mažinti krūvius, iš sportininkų nereikalauti rezultatų. Juolab kad dabar Lietuvoje yra tokia sistema, jog sportininkų išlaikymas yra ilgalaikis, pasiektų rezultatų užtenka dvejiems ar ketveriems metams.
Nepertreniruodami sportininkų poolimpiniais metais, galime ramiai rengtis Tokijo olimpinėms žaidynėms. Tas transformavimas pavyko gana neblogai. Kanojininkas Vadimas Korobovas šiemet per Europos ir pasaulio čempionatus gerai irklavo 1000 m distanciją, laimėjo medalį per Europos jaunimo čempionatą.
Sunkiausiai buvo H. Žustautui. Jis buvo kupinas jėgų ir energijos rengtis mėgstamai 200 m distancijai, tačiau dabar jam tenka persiorientuoti į 1000 m nuotolį.
Turime ir du pasaulinio lygio vienvietininkus baidarininkus – Igną Navakauską ir Artūrą Seją, kurie vienas kitą gali sėkmingai keisti.
Po ilgų ieškojimų pavyko suformuoti keturvietės baidarės įgulą. Ją pradėjome komplektuoti balandį ir po mėnesio įgula jau buvo sudaryta. Be lyderių šiauliečių A. Lanko ir E. Ramanausko, sezono pradžioje keturvietę per treniruotes bandė irkluoti A. Seja ir I. Navakauskas. O per šių metų pasaulio čempionatą su olimpiniais prizininkais A. Lanku ir E. Ramanausku irklavo broliai Simonas ir Mindaugas Maldoniai. Įgula pagrindiniame finale buvo devinta.
– Irkluotojai parvežė medalių iš Europos suaugusiųjų čempionato, pasaulio ir Europos jaunimo čempionatų, o pasaulio suaugusiųjų čempionate liko be apdovanojimų. Kokio pažymio jie nusipelno už šių metų sezoną?
– Silpno aštuoneto. Cementas yra užpiltas geras, priauga elitinių irkluotojų, nubyrėjimo beveik neturime. Europos suaugusiųjų čempionu, Europos jaunimo iki 23 m. ir pasaulio jaunimo čempionu 200 m distancijoje tapo H. Žustautas, Europos jaunimo iki 23 m. čempionate V. Korobovas 1000 m distancijoje pelnė bronzos medalį, o per pasaulio jaunimo čempionatą A. Seja tapo vicečempionu.
Nors per pasaulio čempionatus trečius metus iš eilės mūsų sportininkai nepelno apdovanojimų, tačiau vieną medalį vis dėlto turime. Račicėje (Čekija) latvis Aleksejus Rumiancevas, penktus metus besitreniruojantis mano vadovaujamoje sprinterių grupėje, vienviečių baidarių lenktynėse 200 m distancijoje buvo trečias.
Paprastai vienas medalis, pelnytas per olimpines žaidynes, pasaulio ar Europos čempionatus, gali atpirkti visas nesėkmes. Jei nebus medalių, nespindės ir mūsų sporto šaka. Keturios mūsų įgulos per šiemetį pasaulio čempionatą varžėsi finale, užimtos dvi septintosios vietos, o trims įguloms iki finalo pritrūko vieno žingsnio. Tai – neblogai, nusiminę nesame.
Esame optimistai. Žvelgiant į ateitį, mūsų pagrindas yra tvirtas. Realiai norėtųsi, kad artimiausiu metu per kelis žingsnius pakiltų bendras mūsų irkluotojų meistriškumas.
– Rinktinėje atsirado naujų veidų, ką norėtumėte išskirti?
– Pirmiausia – trenerio Aleksejaus Reino auklėtinį A. Seją. Treniravau jo brolį Vitalijų, kai šis prakalbo apie savo brolį Artūrą. Dabar jis jau studijuoja Lietuvos edukologijos universitete ir porą metų treniruojasi mano grupėje, su geriausiais baidarininkais važinėja į treniruočių stovyklas.
Vieniša vilkė Lietuvoje – kanojininkė Rūta Dagytė. Jos rungtis nuo 2010 m. įtraukta į pasaulio čempionatų programą, moterys kanojininkės turėtų dalyvauti ir Tokijo olimpinėse žaidynėse. Šiemet per Europos jaunimo čempionatą ji buvo šešta, pasaulio jaunimo čempionate – 12-a, pasaulio suaugusiųjų čempionate – 13-a.
26-erių Mindaugas Maldonis anksčiau būdavo sparingo partneris R. Nekriošiui ir A. Olijnikui irkluojant 1000 m distanciją. Šie sportininkai yra ypač stiprūs, todėl prireikia nemažai metų prie jų pritapti ir sugebėti kartu dirbti. Mindaugas keletą metų su jais „kankinosi“, bet įgavo ištvermės.
Jo brolis 24-erių Simonas anksčiau irklavo dvivietę baidarę 200 m distancijoje, per pasaulio ir Europos jaunimo čempionatus pakliūdavo į finalus. Šiemet per pasaulio čempionatą irklavo keturvietę baidarę.
– Ant kranto matome vis tuos pačius trenerius, o ar atsiranda naujų?
– Mūsų trenerių komanda nemaža. Gerai dirba vilniečiai Kazimieras Rėksnys ir Sergejus Sorokinas, visaginiečiai Dmitrijus Michailovas ir Aleksejus Reinas, kaunietis Egidijus Gustas, panevėžietis Vytautas Vaičikonis, kurio grupėje treniruojasi apie 50 irkluotojų, šiauliečiai Tadas Čižas, Rimas Bernotas, Antanas Lankas ir Pranas Gadeikis.
Savo darbštumu, žiniomis jie yra puikus pavyzdys mūsų jauniems treneriams. Tačiau dabar mūsų specialistai sunerimę: kas nuo sausio 1-osios jiems mokės atlyginimus, kaip bus įgyvendinamos naujos reformos.
Save raminu: jeigu pasieksime gerų rezultatų – išgyvensime. Tegu nerimauja kitų sporto šakų atstovai, kurie nėra pasiekę svarių rezultatų.
