Į kiekvieną kovą einu kaip į paskutinę. Žengiu į ringą galvodamas, kad galiu iš jo taip niekada ir negrįžti, todėl čia ir dabar privalau būti geriausia savo paties versija.
Liepos pradžioje tiesiog vaikščiojau su draugu ir jis man staiga sako: „Ignai, blemba, kodėl tu nekovosi „Žalgirio“ arenoje vyksiančiame kovų turnyre? Varyk, dalyvauk, nepraleisk progos. Aš padėsiu viskuo, kuo tik galėsiu – ir papildais, ir kitaip. Noriu kad dalyvautum“.
Jis kalbėjo apie „MMA BUSHIDO & KOK WORLD CHAMPIONSHIP” kovos menų turnyrą. Tai turėjo būti pirmas kartas, kai tokio lygio renginį priims „Žalgirio“ arena, o tai reiškia, kad viskas vyks mano mieste. Nežinau kodėl, tačiau šie draugo žodžiai mane paveikė. Apskritai, gyvenime esu degtukas, todėl ir šį kartą užsidegiau labai greitai. Supratau, kad negaliu praleisti tokio turnyro, juolab, kad jis vyko mano gimtajame mieste Kaune. Ir dar tokioje arenoje.
Tą pačią dieną paskambinau Donatui Simonaičiui, bušido federacijos prezidentui, ir pasakiau, kad turiu ambicijų, noriu startuoti. Jis apsidžiaugė.
Laukti nebuvo ko. Pasiruošimą kovai pradėjau Airijoje. Ten kartu su treneriu vykome į stovyklą, lankėmės viename vietos sporto klube. Aišku, vietiniai kovotojai mane pabandė iš karto patikrinti, galvojo, kas čia per atvykėlis, mėgino palaužti, bet labai greitai buvo patys patikrinti. Iš tikrųjų su jais greitai susidraugavome, paskui net kelis seminarus pravedžiau skirtinguose Airijos miestuose.
Kovotojo gyvenimas yra kaip amerikietiški kalneliai. Prieš ir po kovos sulauki daugybės dėmesio tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose, o kitu metu esi mažiau matomas ir girdimas. Tai normalu. Priimu tai kaip savaime suprantamą dalyką. Man svarbiausia žinoti, kad tas piko metu gaunamas dėmesys yra ne šiaip sau, o paties prakaitu ir sunkiu darbu užtarnautas.
Žinojau, kad prieš ir per šią kovą dėmesys bus neeilinis. Juk viskas turėjo vykti prie savų žiūrovų. Labai aiškiai supratau vieną dalyką – šios kovos aš neturėsiu teisės pralaimėti. Keista, tačiau viso pasiruošimo metu įtampos nejaučiau, nesijaudinau. Tai buvo man neįprastas jausmas, nes anksčiau kažkas viduje prieš kovas vis tiek kirbėdavo.
Visgi, ta ramybė, kaip paaiškėjo vėliau, buvo apgaulinga.
Tačiau grįžkime prie pasiruošimo kovai.
Grafikas buvo gana įtemptas, keldavausi anksti ryte, varydavau kartu su vietiniais Airijoje sportuoti ir taip visą dieną. Technika, sparingai, nauji žmonės, nauja aplinka, skirtingas kovų stilius. Tai buvo naudinga, tačiau pabuvęs kelias savaites privalėjau grįžti į Lietuvą ir tęsti pasiruošimą čia, o mano treneris liko ten.
Dar būdamas Airijoje sužinojau, kad teks kovoti arba su anglu, arba portugalu. Iki kovos likus pusantro mėnesio paaiškėjo, kad priešininkas bus britas Dominicas Dillanas, nes portugalas neatsiuntė kažkokių popierių ar panašiai. Iš karto suvedžiau anglų kovotojo inicialus į Youtube paiešką ir greitai permečiau akimis keletą highlightų. „Galima kovoti“, - išvydęs video tariau sau.
Tos kelios minutės ir buvo viskas, ko pats apie varžovą ieškojau iki kovos. Jeigu kažkam atrodo, kad kovotojai patys įnirtingai analizuoja varžovus, tai nėra tiesa. Jeigu pats pradedi daug žiūrėti, tai paskui per daug prisigalvoji ir visa tai išeina ne į naudą, o priešingai. Analizėmis, kaip įprasta, užsiima treneriai. Jie detaliai žiūri visus video internete, analizuoja, seka įrašus Facebook‘e ir kitur. Tai jų duona.
Treneriai paruošia visą pasirengimo programą atsižvelgdami į varžovą. Tai reiškia, kad man belieka dirbti šimtu procentų ir pasitikėti jais. Jie strateguoja – aš kovoju.
Ruošiantis kovai daug dirbau su Jiu-Jitsu treneriu Daugirdu Šemiotu, tačiau dėmesys buvo skiriamas viskam – ir boksui, ir fiziniam pasirengimui, ir stovėsenai, ir imtynėms. Konkrečiu laiku konkrečios užduotys. Likus mėnesiui iki kovos dar darai jėgos pratimus, paskui baigi, nes kitaip suletėsi. Likus dviem savaitėms lavini ištvermę, tada greičio ištvermę. Labai daug niuansų. Kokį planą treneriai paruošia, tokį ir įgyvendini.
Nuo pat liepos mėnesio pradėjau labai prisižiūrėti, iš karto atsisakiau visų nesąmonių. Man saldumynai yra kaip narkotikas, organizmas jų nuolat reikalauja ir tiesiog negaliu jų nevalgyt. Jei nevalgau – nervinuosi, esu nelaimingas. Tačiau sugebėjau perlipti per save.
Šiai kovai jaučiausi labai stipriai pasiruošęs. Dabar man 25 metai, tai – pats kovotojo pikas. Jaučiuosi subrendęs, atėjusi tokia vyriška jėga. Tie blynai jau visai nevaikiški gaunasi, kai muši – jauti.
Daryti svorį pradedu likus dviem savaitėms iki svėrimosi. Šį kartą svoris buvo pasiekęs 73 kilogramus, nors anksčiau yra buvę tokių atvejų, kai uždaugdavo net iki 78. Saldainių atsisakymas davė savo, juos išėmus ir maisto raciono, atėjo laikas maloniam atpildui. Nors buvo labai sunku, tačiau jų atsisakiau žinodamas, kokia kančia yra mesti svorį, kai per penkias dienas reikia atsikratyti kokių dešimties kilogramų.
Maistui buvau susidaręs tam tikrą planą ir jis prisidėjo prie mano gero pasiruošimo kovai. Vakarais virdavausi jautieną ir taip visą mėnesį. Iš vakaro jos išsivirdavau dviem dienoms, pasiruošdavau morkytę, svogūniuką ir viskas. Paskui dvi dienas šildaisi, valgai, dar pasipjaustai kokio avokado. Šįkart daugiau variau baltymais.
Dieną prieš kovą vyko svėrimasis ir oficiali spaudos konferencija. Vis dar jaučiausi labai ramus. Per daug ramus. Žinoma, stojant į akių kontaktą su priešininku delnai visada sudrėksta, tai tarsi iškvietimas į kovą. Adrenalinas sukyla, tačiau turi išlaikyti garbę ir palikti santykių aiškinimąsi ringui. Jokio trash-talko nebuvo, mes ne Mayweatheris su McGregoru. Atėjom, padarėm savo darbą, pasakėm, kad rytoj bus kova ir ten viską išspręsim. Solidžiai.
Jau dieną prieš kovą aš pradedu apie ją mąstyti, galvoti. Tai neišvengiama. Bent jau mano atveju. Tam, kad paskutinę naktį bent kažkiek suglausčiau akis, įprastai paprašau, kad išrašytų migdomųjų tablečių. Taip buvo ir šį kartą. Kitaip užmigti tiesiog nesugebu - pradeda mušti prakaitas, rankos, delnai, kakta šlampa.
Ir tuomet jau pradėjau jausti begalinę įtampą. Lietuvoje visi buvo pripratę, kad laimiu greitai ir įspūdingai. Supratau, kad lūkesčiai mano atžvilgiu dideli ir šį kartą. Jei pralaimėsiu arba laimėsiu vėlai, būsiu nurašytas. Žmonės nieko kito nemato – tik pergalę. Įspūdingą pergalę. Tai dar labiau nedavė ramybės ir kėlė dar didesnę įtampą.
Geras pavyzdys – krepšininkai. Kol laimi viskas puiku ir gražu, tačiau tiems patiems žaidėjams patyrus vieną nesėkmę jie iš karto išvadinami lavonais, grybais ir panašiai. Man jų gaila, kaip ir gaila kitų sportininkų, kuriuos puikiai suprantu. Taip negali būti. Lengva kitus vadinti lavonais, kai sau ramiai bare geri alų, tačiau sporte būna visko. Negali vien laimėti.
Migdomieji padėjo užmigti, tačiau miegojau trumpai ir ne itin gerai.
Savo išėjimui į ringą pasirinkau dainą „Money for nothing“. Toks geras rokas, stipriai skamba. Muziką įprastai išsirenku kovos dieną arba iš vakaro. Su šia daina į ringą buvau žengęs prieš šešerius metus. Tada nenuvylė, žinojau, kad nenuvils ir šį kartą.
Jau sakiau, kad ruošiantis šiai kovai jaučiausi keistai. Niekas nepasikeitė ir turnyro dieną. Galvoje buvo tik kova. Norėjau žengti į ringą, suvalgyti tą anglą, suvaryti jį ir viskas. Atrodė, kad nei tos muzikos reikia, nei labai svarbu, kokia ji bus. Ta prasme, viskas buvo ne taip, kaip anksčiau, kai atidžiai rinkdavausi kūrinius, galvodavau, koks bus ritmas, kaip įžengsiu. Šįkart tokiems dalykams jaučiausi labai apatiškas. Atlikau tai iš inercijos.
Kadangi turnyras vyko Kaune, pasinaudojau šiuo privalumu ir po visų formalumų, dar greitai užbėgęs į ringą ir truputį pajautęs virves, kampus, šokau į mašiną ir išlėkiau namo. Papietavau, pailsėjau, išvaliau galvą nuo nereikalingų minčių. Raminau save: „Kodėl aš turiu pergyventi? Esu žiauriai gerai pasiruošęs, forma nuostabi, viskas bus gerai.“
Į „Žalgirio“ areną sugrįžau pusę devynių vakaro. Artėjant prie jos bandžiau iš galvos vyti bet kokias pašalines mintis, tačiau to visiškai padaryti neįmanoma. Klausiau savęs, kiek tūkstančių žiūrovų susirinks, koks bus palaikymas, emocijos, kaip viskas susiklostys. Juk manęs laukė ir artimieji, draugai, šeima. Daugybė žmonių, kurių neturėjau teisės nuvilti.
Atvykęs į areną iš karto užsibintavau rankas. Pirmoji turnyro dalis ėjo į pabaigą. Laukė paradas ir keturios kovos iki manęs. Po antros iš jų pasidariau apšilimą ir man net nepastebėjus prasidėjo paskutinė kova. Tai reiškė, kad iki mano išėjimo liko gera valanda. Tik valanda iki žūtbūtinės akistatos...
Prieš kovą tikrai nebuvo galvojimo, kad britas silpnesnis. 2010 m. turėjau pamoką, kurios niekada nepamiršiu – tada mane labai greitai užsmaugė, apramino ir baigėsi visi galvojimai. Žinojau, kad anglas – stiprus kovotojas. Mačiau, koks pasitikintis savimi yra. Labai ramus. Galvojau, kad bus problemų.
„Po velnių, juk čia mano namai, mano taisyklės ir padarysiu viską, kad jis suprastų, kur atvažiavo. Neatiduosiu lengvai pergalės. Nori man duoti į kuprą? Baik tu. Taip nebus. Čia Kaunas“, - prieš kovą kalbėjau pats su savimi.
Laikiau labai didelį pyktį, jaučiau nežmonišką atsakomybę. Žinojau, kad jeigu pralaimėsiu, manęs niekas nesupras. Čia būtų tas pats, kas priešams atiduoti savo namus kartu su visa šeima.
Kai eini į ringą, visi šie svarstymai ir mąstymai baigiasi. Matai vieną žmogų ir viskas. Kitkas išnyksta. Matai, kaip kovoji ir bandai atlikti veiksmą, kuris jį sužeistų. Sunaikintų. Galbūt bus sunku tuo patikėti, tačiau po kovos nieko neprisiminiau. Absoliučiai. Ir man taip būna visada. Visada gerai įsidėmiu tai, kaip pasiekiau ringą, tačiau šioje vietoje atmintis tarsi dingsta. Kovas man primena tik vaizdo įrašai.
Žvelgiant atgal, pasižiūrėjus įrašą, man atrodo jis nesitikėjo tokio žvėriško mano starto. Aš jį iš karto užpuoliau, sušėriau 20 ar tai 30 smūgių, užmigdžiau ir damušiau. Ėjau laimėti, neplanavau žaisti pagal jo taisykles. Tam jis nebuvo pasiruošęs. Aišku, viskas gerai, greitai laimėjau, tačiau yra ir kita medalio pusė – pačiam norisi pasitikrinti save įvairiose situacijose, ilgesnėse kovose. Ačiū Dievui, kad nugalėjau, tai svarbiausia, bet kitą kartą norėtųsi ilgesnės kovos.
Visgi, pergalė mane nuramino. Aš negalėjau pralaimėti ir to nepadariau. Nenuvyliau žiūrovų, nenuvyliau artimųjų ir savęs.
Po pergalės dar gerą pusvalandį nesitraukiau nuo ringo. Visada stengiuosi nusifotografuoti su visais norinčiais, kad niekas neliktų nuskriaustas ar įsižeidęs. Juk kartais tiek nedaug reikia, kad žmonės pagalvotų, jog esi pasikėlęs ar susireikšminęs. Tas dėmesys yra malonus, neslepiu to. Tikrai iš širdies norėjau nusifotografuoti su visais, nors ir nepavyko, nes po kovos laukė kai kurios būtinos procedūros.
Po visų emocijų man pavyko užmigti tik kokią penktą ryto. Devintą atsikėliau, nulėkiau į pirtelę, aplankiau kelis trenerius ir išpildžiau pažadą draugo sūnui. Po kovos jis priėjęs prie ringo manęs paklausė: „Ar važiuosim rytoj ant karuselių?“. Pažadėjau, kad tikrai važiuosim.
Pažadą išpildžiau.
Tačiau po tokių kovų visuomet atsiranda ir kita, ne itin graži pusė. Visada pasipila komentarai, kad aš renkuosi varžovus. Sakoma, kad jie kažkokie lavonai ir panašiai. Aišku, man kaip žmogui, kuris į tai įdeda daugybę darbo, jėgų ir energijos, skaudu tai skaityti. Kita vertus, draugai man visada labai teisingai sako: „Priimk ne negatyvą, o pozityvą. Juk yra daugybė žmonių, kurie nori nusifotografuoti, pabendrauti, kuriuos tu įkvepi. Yra žmonės, kurie visada viskuo nepatenkinti, kurie nusivylę gyvenimu tik ir ieško progos išlieti savo emocijas. Jie šneka iš pavydo, nes yra nieko nepasiekę ir niekam neįdomūs. Tu daryk tai, ką darai ir neimk to į širdį.“
Stengiuosi neimti. Ne visada pavyksta, tačiau tampu vis atsparesnis. Aš kovoju su tuo, ką man duoda. Negi aš turiu paskambinti federacijos prezidentui ir sakyti: „Žiūrėk, aš čia noriu kovoti su tuo ir tuo - šitas man per stiprus, šitas per silpnas?“. Aišku, kad ne. To nėra, nebuvo ir niekada nebus. Yra žmonės atsakingi už dalyvius, už priešininkus, jie juos ir parenka. Aš tiesiog darau savo darbą, esu kovotojas. Visada buvau degtukas. Užsidegu ir noriu laimėti. Turbūt ne veltui gavau Taisono pravardę. Kaip sportininkas jis yra mano idealas. Jo kovos – kažkas tokio. Jis griežtas ir stipriai muša. Aš irgi esu toks – einu į ringą ir kovoju. Darau tai, ką moku geriausiai.
Esu paprastas kaip dvi kapeikos. Kartais žmonės ne taip supranta mano veiksmus, žodžius, ne taip įvertina mimikas. Sako, kad pasikėlęs. Nekreipiu į tai dėmesio. Esu paprastas Ignas Barysas. Toks koks buvau visada.
Nors kovą laimėjau, žinojau, kad ir toliau atsipalaiduoti negaliu. Užmigti ant laurų – irgi. Privalau toliau laikytis režimo ir siekti kitų tikslų.
Aš kovotojas. Mano darbas – lipti į ringą ir sudoroti varžovą. Be teisės suklysti.
