Sugrįžusi po universiados, visą rugsėjį skyriau poilsiui. Ne dėl to, kad pati to labai norėjau, o dėl to, kad to reikalavo mano kūnas ir galva. Važiavau atostogauti – du kartus į Italiją. Kodėl du kartus? Nes dievinu tą šalį! Ten neturėjau jokių rimtų treniruočių ar fizinio krūvio. Nebent tokiu būtų galima laikyti kopimą į Vezuvijų, ilgus pasivaikščiojimus ar važinėjimą dviračiu. Nors tai man labiau atgaiva.
Įspūdžiai po universiados jau susigulėjo ir nors bronza džiaugiausi, tai nebuvo rezultatas, kurio siekiau. Mano tikslas buvo vienintelis – auksas. Tačiau Taipėjuje vėl atsinaujino trauma...Vėl skausmai ir nuskausminamieji, vėl nerimas ir vėl negalėjimas atiduoti šimto procentų jėgų.
Tai skaudina.
Sportininkui negalėjimas iš savęs išspausti maksimumo yra peilis. Tai tas pats, lyg kas ralio dalyviui lieptų vairuoti vienu rankos pirštu ir jis negalėtų tinkamai manevruoti tarp kliūčių ar posūkių. O juk sportuoju dėl pergalių, dėl geriausio rezultato, dėl to, kad Lietuvos himnas kuo dažniau skambėtų visame pasaulyje.
Tad įvairūs trukdžiai ir skausmai ilgainiui pradeda slėgti, imu nervintis. Būna momentų, kai galvoju: „Na, negi ir vėl? Kodėl ir vėl skauda?“.
Mano karjeroje pasitaiko momentų, kai nieko nebenoriu. Pastebėjau, ir tą esu sakiusi tiek trenerei, tiek psichologei, kad vasaros pabaigoje, jeigu krūviai vis dar būna dideli ir prasideda monotonija, galvoje atsiranda mintis: „Pavargau“. Kai tokia mintis iškyla, tai jau yra signalas, kad reikia sulėtinti tempą, šiek tiek atsipūsti, nes yra didelė tikimybė gauti traumą.
Šią vasarą taip pat buvo aplankiusios įvairios mintys ir noras, kad greičiau baigtųsi sezonas. Atvirai pasakysiu, kad nuo pirmų vasaros varžybų, kuomet traumos skausmai pasiekė piką, iki pat paskutiniųjų, kuriose per skausmus pavyko iškovoti bronzos medalį, aš kankinausi.
Dabartinė trauma ir skausmai, kurie mane kamuoja jau seniai, tikrai veikia labai neigiamai ir skatina įvairiausių minčių atsiradimą.
Rodos, darau viską, kad išsigydyčiau skausmus, atlieku reabilitaciją, stengiuosi sportuoti ir ilsėtis protingai, bet kartą padarau kokį staigesnį judesį ir bac – vėl jaučiu aštrų sudūrimą šone, o tada, kad ir akimirkai, apima neviltis. Neviltis, nes suprantu, kad sportinė karjera ir taip yra labai trumpa, kad kiekvienas skausmas neprideda papildomų centimetrų ir džiaugsmo akimirkų, ir kad galiausiai per visą tai teks kažkokiu būdu praeiti.
Žmonėms tai nėra įdomu. Jie žiūri tik į rezultatą, medalius, rekordus ir pergales. Aišku, negaliu kalbėti apie visus žmones be išimties. Mane labai palaiko man artimi ir mylimi žmonės.
Nepamiršdama ir kitos medalio pusės pasakysiu, kad pasirengimo ir tobulėjimo procese ne tik aš, bet ir mano trenerė (Tatjana Krasauskienė) įdeda daug darbo: ji kuria mano treniruočių planus, stengiasi ir nori, kad man kuo geriau sektųsi, todėl kai skauda man, skauda ir jai. Esame moterys ir mėgstame dramatizuoti, o siekiant aukščiausių rezultatų kiekvienas stabtelėjimas kelia vidinę įtampą ir nerimą. Jei išgyvenu aš, išgyvena ir trenerė. Tokiu etapu žodžiai, kuriuos labiausiai norisi girdėti, yra: „Tu stipri. Ne pirmas kartas. Viskas bus gerai.“ Tai yra tai, ką sau kartoju kiekvieną kartą, kuomet susiduriu su mažesniais ar didesniais iššūkiais. Ir tai veikia!
Jau ne pirmą sezoną kartu su komanda pastebime, kad kai pradėjau varžytis aukštesniame lygyje, neišvengiu traumų. Vis pasitaikydavo, kad po gana sėkmingo žiemos sezono tęsiame pasiruošimą vasarai, o vasaros metu aš netikėtai gaunu traumą.
Analizuodami praėjusius metus priėjome išvadą, kad po žiemos sezono man reikia daugiau poilsio. Nepaisant to, šiemet tokios prabangos neturėjau. Po laimėto Europos čempionato mane užgriuvo didžiulė dėmesio lavina. Nuolatiniai interviu, fotosesijos, filmavimai, įvairūs pasiūlymai bei kiti dalykai. Mano kūnas, rodos, ilsėjosi nuo fizinio krūvio, bet galva ir nervų sistema buvo ištąsyta. Tikrai nebuvo ramybės. O juk mes, sportininkai, taip pat esame žmonės, tad kiekvienas stresas (kilęs ar iš laimės, ar iš nesėkmės) turi įtakos tam, kaip jaučiasi kūnas.
Pastaruoju metu treniruočių procese aš dažniau pavargdavau ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Galva patiria įtampą, kai ateina suvokimas, kad negali atsiduoti šimtu procentu, nes tau skauda. Būna sunku, nes norisi dirbti, įdėti visą save, stengiesi, bet kūnas pasako „ne“.
Nemanau, kad esu blogame kelyje, tačiau turiu suprasti, kad po didelių rezultatų mano organizmas reikalauja ir didesnio atsistatymo. Man ir mano komandai reikia atidžiau ir griežčiau žiūrėti į tai, kaip dėliojame savo planus. Kritiškiau įvertinti, ką daryti yra protinga, o ko – ne. Tam reikia daugiau laiko, analizės ir tai ne tik mano darbas, bet ir visų komandos narių: trenerės, kineziterapeuto, psichologės ir tų, kurie man gali padėti siekti aukščiausių rezultatų.
Neslėpsiu, baimės dėl karjeros yra. Bet juk yra normalu bijoti dėl savo sveikatos ir visai nesvarbu, ar esi sportininkas, ar medikas, vadybininkas, teisininkas, ar bet koks kitos srities specialistas. Kiekvieną dieną sportuodama rizikuoju savo sveikata ir nuo tokių minčių toli nepabėgsiu.
Bet randu savyje ir stiprybės. Esu jauna, medicina tobulėja kiekvieną dieną, šalia savęs turiu
puikų specialistą-kineziterapeutą Mantą Lesnicką, kuriuo pasitikiu šimtu procentu, taip pat mano kūnu rūpinasi ir Spartakas Zastarskis, kuris dažnai pluša virš dviejų valandų, kad tik mano raumenys būtų tinkamai atpalaiduoti po treniruotės ir greičiau atsistatytų prieš kitos dienos krūvį.
Dabar man svarbiausia su visa įmanoma pagalba išsigydyti skausmus. Iki galo. Tuomet turėsiu pradėti ruoštis didesniems krūviams, atlikti bazinius pasirengimo pratimus ir krauti pagrindą visam ateinančiam sezonui.
Mažais žingsneliais noriu susitvarkyti įsisenėjusias problemas ir eiti savo tikslų link, nes pastaroji mano trauma nėra mirtina. Nėra tokia, dėl kurios reikėtų baigti karjerą, todėl giliai širdyje tikiu, kad viskas bus gerai ir tikrai nenusimenu.
Sunkumai duoda pamokų, supratimo, kaip viskas turi būti. Jeigu atsiranda tokių, kurie galvoja, kad „va, vėl jai trauma“ ir abejoja, ar dar vis tik šoksiu aukščiau, nei esu šokusi, tai tokiems sakau – ačiū. Tokie skeptikai duoda peno ir motyvacijos įrodyti, kad tai – dar ne pabaiga.
Traumos – laikinas dalykas. Esu stipri. O sugrįšiu – dar stipresnė!
