Šeštadienį Kaune vykusioje Lietuvos futbolo federacijos konferencijoje naujuoju LFF prezidentu, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo išrinktas Tomas Danilevičius, ilgametis Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas ir visų laikų rezultatyviausias žaidėjas.
Tiesa, patys rinkimai tebuvo formalumas, nes, skirtingai nei futbolo aikštėje, šį kartą Tomas jokių varžovų neturėjo ir buvo renkamas iš vieno kandidato.
Prisipažinsiu, man Tomo sprendimas dalyvauti LFF prezidento rinkimuose buvo siurprizas. Kai prieš kurį laiką pasirodė pirmieji gandai, kad taip galėtų nutikti, stipriai tuo abejojau. Klausiau savęs, kam futbolo bendruomenės akyse puikią reputaciją ir vardą turinčiam žmogui reikia lįsti ten, kur munduras bus skalbiamas viešai ir tikrai ne pačiomis gražiausiomis spalvomis?
Kaip žaidėjas Tomas buvo įpratęs sulaukti gerų žodžių ir pagarbos, o čia, vos apsisprendęs kandidatuoti į LFF prezidento postą, jis realiai iš karto pasirašė sau nuosprendį. Nuosprendį, kad bus tarkuojamas, kritikuojamas ir apkalbamas. Ir net neabejoju, naujasis prezidentas tai puikiai suvokė, tačiau nuo galutinio sprendimo tai jo nesulaikė. Įgimtos sportininko ambicijos ir jokios baimės priimti iššūkius bei susitvarkyti su spaudimu? Turbūt.
Visuomenės akyse situacija Tomui būtų kur kas palankesnė, jei ne su Nerijumi Dunausku siejantys giminystės ryšiai. Nerijus – Tomo svainis ir tai bus nuolat prikaišiojama, nepriklausomai nuo to, ar Tomas savo darbą atliks gerai, ar ne. Prie to stipriai prisideda LFF įvaizdis. Šią organizaciją daugelis įsivaizduoja kaip „švogerių planetą“ ir dabar žmonėms Tomas – tik dar viena pilkos delionės dalis.
Tačiau „anksčiau laiko nurašinėti Tomo neskubėčiau. Kaip futbolininkas jis man labai imponavo ne tik savo žaidimu ir mąstymu aikštėje, tačiau ir elgesiu už aikštės ribų. Tai visada buvo profesionalas ir pavyzdys kitiems. Protingas, išsilaikęs, mokantis tinkamai įvertinti kiekvieną situaciją, sugebantis rasti tinkamą žodį tinkamu metu. Tai žmogus – lyderis.“
Sakysite, kad būtent tokios vaškinės figūros vadovo pareigoms užimti LFF ir reikėjo? Taip, jūs teisūs. Reprezentuoti mūsų futbolą tai – tinkamas asmuo. Tačiau aš tikrai nemanau, kad Tomas leisis tampomas už virvučių ir šoks pagal kažkieno kito dūdelę. Man naujasis prezidentas nepanašus į tokį žmogų. Jis visada buvo žmogus su savo nuomone. Vargu, ar tai pasikeitė.
Galų gale metai pajėgiuose užsienio klubuose leido susikurti tvirtą finansinį kapitalą po kojomis ir nors užmuškite, bet netikiu, kad į LFF jis eina vedamas godumo ir asmeninių tikslų prisigrūsti kišenes.
Vertinant objektyviai, naujojo LFF prezidento pliusai labai aiškūs – tai futbolo žmogus su gera reputacija, turintis autoritetą, patirties, daugybę pažinčių užsienyje ir mokantis bendrauti. Minusai? Giminystės ryšiai. Šio šleifo bus labai sunku atsikratyti, bus nuolat sakoma ir prikaišiojama, kad jis yra tik statytinis. Juolab, įrodyti, kad tai nėra tiesa, dabar bus kur kas sunkiau. Pasikeitus LFF įstatams prezidento galios yra tik reprezentacinio pobūdžio.
Taip, jis bus girdimas. Taip, visų laikų rezultatyviausias rinktinės žaidėjas turės vieną balsą Vykdomajame komitete ir galės kelti klausimus, diskutuoti bei bandyti vesti futbolą viena ar kita kryptimi, tačiau vienas lauke jis nebus karys.
Ne viename interviu jis pareiškė, kad revoliucijomis ir dideliais perversmais netiki, tad veiksmų panašių į tuos, kuriuos bandė atlikti Edvinas Eimontas, galime net nesitikėti. Visų pirma, naujasis LFF vadovas į tai žiūri kitaip, visų antra, tai net nebūtų įmanoma dėl pasikeitusių įstatų ir apribotų galių.
Teko skaityti paties Tomo viešai išplatintą LFF prezidento rinkimų programą. Viešumas pozityvu, bet kalbant apie pačią programą, man pritrūko konkretumo ir ambicijų. Ji pasirodė pernelyg standartinė ir šabloniška. Akcentai lyg ir teisingi, tačiau tuo pat metu labai trūksta idėjų, kaip visa tai pakeisti.
Mums, futbolo gerbėjams, Tomas Danilevičius asocijuojasi su tokiomis akimirkomis kaip istorinis įvartis Neapolyje ar fantastiško grožio įvartis Kaune į Ukrainos vartus. Nepamirškime ir nuostabios nakties Marijampolėje bei techniško smūgio, pražudžiusio Austrijos rinktinę. Tai – vieni geriausių momentų per paskutinius 20 lietuviško futbolo metų ir jie visi siejasi su Danyla.
Kalbant apie kitus svarbius dalykus, įvykusius šeštadienį Kaune, būtina išskirti Vykdomojo komiteto išsiplėtimą. Pozityvas, kad pagaliau savo atstovą turės Lietuvos futbolo A lyga. Jai atstovaus Vidmantas Murauskas. Taip pat VK papildė futbolo žaidėjų sąjungos prezidentas Gintautas Babravičius ir LFF narių išrinkta narė moteris Ingrida Siliūnienė. Iš viso VK narių skaičius nuo 17 išaugo iki 20.
Tai reiškia didesnį įvairių interesų grupių atstovavimą, o tai jau savaime yra teigiama. Klausimas, kaip visiems seksis surasti bendrą kalbą, nes pokyčiai ir rimti pokyčiai Lietuvos futbolui reikalingi čia ir dabar. Minimalios permainos nieko nepakeis. Jau dabar matome, kad kai kurie gerosios praktikos forumo siūlymai pradeda dulkėti stalčiuose ir tai mane stipriai neramina.
Turbūt esminis klausimas vis dar lieka tas pats. Turint omenyje, kad didžioji VK dalis vis dar yra ilgamečiai nariai, ar jie nori realių pokyčių?
Daugelio šių žmonių pasitikėjimo kreditas jau išseko, o visas futbolo įvaizdis vėl pasiekė naujas žemumas. Kažkokį pasitikėjimą atstatyti bus be proto sunku, o ir terpė tam nepalanki – kai nėra rinktinių rezultatų, kai A lygos lankomumas prastas, kai įvaizdis nulinis.
Galbūt metas skirti rimtą dėmesį klubams? Skatinti juos ir padėti jiems augti? Ugdyti jaunimą aplink klubus, o ne Nacionalinėje futbolo akademijoje, kurios modelis visiškai nepasiteisinęs? Galbūt tai – vienintelis kelias?
Skeptikai vėl sakys, kad Lietuvoje turime tik komandas, neturime klubų, ir jie bus beveik teisūs. Tačiau turime ir gerų pavyzdžių – pasižiūri į Marijampolės „Sūduvą“ arba tą pačią Gargždų „Bangą“ ir jos modelį – širdis tiesiog pradeda dainuoti. Gal to ir reikia siekti?
