Praėjęs savaitgalis buvo ypatingas ne tik man, bet ir visam Kauno „Stumbro“ futbolo klubui. Komanda, kuriai esu paskolintas iš Vilniaus „Žalgirio“, pirmą kartą istorijoje žaidė LFF taurės finale. Ir ne prieš bet ką, o tą patį Vilniaus „Žalgirį“.
Esu jaunas futbolininkas, man 20 metų, ir prieš šį sezoną buvau paskolintas Kauno „Stumbrui“. Tai naudinga ir man, ir „Žalgiriui“, kuriame žaidybinio laiko šiame sezone tikrai nebūčiau gavęs tiek, kiek rungtyniaudamas Kaune.
Į LFF taurės finalą patekome dramatiškai. Ketvirtfinalyje dar 86-ąją minutę Jonavoje atsilikinome 0:2 ir atrodė, kad viskas baigta, tačiau atradome savyje jėgų, sukūrėme stebuklą ir po pratęsimo triumfavome 5:3 bei žengėme į pusfinalį. Burtai mums susiklostė palankiai ir pusfinalyje įveikėme antroje pagal pajėgumą lygoje žaidžiantį Vilniaus „Vytį“. Nebuvo lengva, tačiau jautėme, kad laimėsime. Taip ir nutiko, vietą finale užsitikrinome po dar vienos alinančios kovos ir 11 metrų baudinių serijos.
Buvo labai smagu žinoti, kad žaisime finale. Esame labai jauna komanda, jauniausia Lietuvos futbolo A lygoje, tad beveik mums visiems, tuo pačiu ir man, tai buvo naujas iššūkis, kažkas dar nepatirto. Mūsų varžovas finale – Vilniaus „Žalgiris“. Tai mano komanda – komanda, kurioje užaugau ir kuriai vis dar priklausau. Jiems tai buvo septintas LFF taurės finalas iš eilės. Turbūt kitų opcijų ir negalėjo būti, finale „Žalgiris“ žaidžia visada. Nepasakyčiau, kad labai kvaršinau galvą dėl to, kad finale teks kautis būtent prieš „Žalgirį“. Tiesiog su jais jau ne kartą teko varžytis A lygoje ir tai pasidarė įprasta.
„Į finalą patekote ne veltui, tačiau finalai yra tam, kad juos laimėtum. Turėsite atiduoti visą save, nes prarasti neturime ko“, – taip mūsų treneris Mariano Barreto kalbėjo po pusfinalio rungtynių. Ir negaliu jam nepritarti. Nuėjome tokį kelią ir tiesiog privalėjome pabandyti. Jei būtume pralaimėję, neabejoju, „Žalgiriui“ paspaustume rankas ir pasveikintume su eiliniu trofėjumi, tačiau tai būtume darę tik rungtynėms pasibaigus. Iki tol – kova dėl kiekvieno aikštės centimetro.
Pirmas finalas yra pirmas finalas. Juk visada labiausiai įsimeni tai, kas nutinka pirmą sykį. Finalui ruošėmės visą savaitę. Treniravomės ant natūralios vejos, nes prieš tai turėjome A lygos rungtynes namuose su Marijampolės „Sūduva“. Buvo geros rungtynės, tikra generalinė repeticija, kuri tik dar labiau leido suprasti mūsų silpnąsias vietas ir tai, koks rimtas iššūkis mūsų laukia finale. Du kartus praleidome po kampinių ir pralaimėjome marijampoliečiams 1:3.
Kadangi po kampinių praleidome labai apmaudžius įvarčius, kiek daugiau dėmesio buvo skiriama standartinėms situacijoms. Esame jauna, nepatyrusi komanda, kuriai tokios klaidos būdingos, tačiau žinojome, kad finale panašios klaidos kaina bus labai aukšta ir privalome to išvengti. Visas kitas pasiruošimas niekuo nesiskyrė nuo eilinių čempionato rungtynių. Tiesiog treniravomės ant natūralios aikštės, kad priprastų kojos, nebūtų sunku. Šiaip, įprastai, mes treniruojamės ant dirbtinės dangos aikštės.
Įdomu tai, kad prieš finalą mes nė karto nesitreniravome pagrindiniame Kauno Dariaus ir Girėno stadione. Nežinau visos virtuvės, tačiau taip nutiko arba dėl stadiono užimtumo, arba dėl prastos vejos kokybės. Orai nelepino, girdėjau, dar prieš tai dar ir regbininkai treniravosi. Žodžiu, svarbiausiam klubo istorijoje mūšiui ruošėmės treniruodamiesi ant nedidelės natūralios vejos aikštės Nacionalinėje futbolo akademijoje. Jos dydžio nepalyginsi su tais plotais, kurie mūsų laukė Panevėžyje. Kita vertus, treniruočių metu viso aikštės ploto mes ir taip neužimame, tad asmeniškai didelės problemos neįžvelgiau.
„Žalgirio“ žaidimo taktiškos beveik nenagrinėjome. Rūpinomės tuo, kaip turime rungtyniauti patys. Žinojome, kad „Žalgiris“ žaidžia gerai, bet mes kartais irgi galime primesti jiems savo žaidimo stilių. Didžiausias akcentas buvo skiriamas tam, kad parodytume charakterį, būtume alkani, nebijotume. Juk spaudimas slėgs jų, o ne mūsų pečius.
Rungtynių išvakarėse prieš treniruotę žodį tarė ir iš Airijos atskridęs vienas klubo savininkų Rikis: „Tai istorinis šansas. Finalas yra finalas, kuriame viską nulems vienos rungtynės. Tikiu jumis ir esu tikras, kad galite laimėti“, – dar labiau įkvėpti tikėjimo bandė jis.
Tiek Rikis, tiek mūsų treneris Mariano minėjo, kad esame jauni, beveik visiems tai pirmas toks finalas ir kiekvienas privalome aikštėje atiduoti visas jėgas, kovoti taip, kaip to dar niekada nesame darę. Buvo sakoma, kad mums – tai dar viena galimybė parodyti save iš geriausios pusės, juk rungtynes stebės ir specialiai tam į Lietuvą atvykę agentai. Žinoma, buvo naudojama ir Europos korta. Pergalė finale reikštų patekimą į UEFA Europos lygos atranką, o tai – ne tik papildoma motyvacija mums žaidėjams, bet ir finansinė injekcija į klubo biudžetą.
Aš tikrai pats viduje turėjau tą tikėjimą. Juolab, kad paskutinį kartą A lygoje prieš „Žalgirį“ irgi žaidėme gerai bei išsiskyrėme pasidalinę po tašką 1:1. Futbolo pasaulyje buvo daug kartų, kai silpnesnės komandos nugali grandus. Dažniausiai tai nulemdavo disciplina ir susikaupimas. Svarbiausia žaisti tvarkingai ir apsiginti, o bent vieną progą turėsi bet kuriose rungtynėse. Tikėjau savo komanda. Mums trūksta stabilumo, bet šiemet ne kartą įrodėme, kad galime sužaisti ir labai gerai.
Į rungtynes mes visada važiuojame vienu dideliu autobusu, tačiau vyksta ne tik 18 mačui registruotų futbolininkų, bet ir kiti žaidėjai, taip pat futbolininkai iš dublerių komandos. Visada važiuojame kartu ir palaikome vieni kitus. Tai labai akcentuoja komandos treneris ir esame prie to įpratę. Finalas nebuvo išimtis. Visi vykome drauge, kaip vienas kumštis. Vietos nebuvo daug, beveik visi sedėjome po du autobuse. Vienintelis skirtumas – šį kartą išties tvyrojo didesnis susikaupimas ir rimtis, mažiau juokelių. Atsikėlėm, pavalgėm, susirinkom ir išvažiavom.
Kažkaip tikėjausi labai didelės šventės, didelio renginio. Turbūt prie to pripratino paskutinė Supertaurė tarp „Žalgirio“ ir „Trakų“ bei pernai Telšiuose sausakimšame stadione vykęs LFF taurės finalas. Atrodė, kad bus labai didelis renginys, daug muzikos, šoks šokėjos, šaudys fejerverkai, dar kažkas. Atvažiavus iš vidaus man viskas pasirodė kaip prieš paprastą mačą. Tik išėjus į aikštę pamačiau televizijos kameras, finalui paruoštus stendus.
Kaip ir tikėjausi, pati aikštė buvo labai sunki. Veja tikrai pasirodė įdomi, galvojau bus geriau paruošta, bet žinant problemas Lietuvoje su aikštėmis, ypač kai oras nelepina, tai pernelyg nestebino. Apžiūrinėdami aikštę prie vartų aptikome dvi dideles duobes, į kurias buvo galima koją įkišti. Kažkas išbandė, tai tilpo pusė „Coca-Colos“ buteliuko. Tiesa, organizatoriai šiuos atradimus greitai įvertino ir padėtį pataisė. Nepaisant to, pradžioje aikštė neatrodė tokia bloga kaip po rungtynių, kai ir duobių buvo galima rasti, nes po žeme buvo pilna vandens. Finalo standartų veja neatitiko, bet gal būtent tai ir buvo mūsų juodasis arkliukas. Juk techniškam „Žalgiriui“ gera aikštė leistų išnaudoti savo stiprybes, o tokia aikštė kiek išlygino jėgas.
Prieš pačias rungtynes rūbinėje vėl kalbėjo vienas klubo savininkų iš Airijos ir mūsų treneris. Treneris dar kartą motyvavo, kad turime negailėti savęs, būti tikrais kariais. Matėsi ir jautėsi daug didesnis visų noras ir motyvacija nei įprastai. Net ir tradicinis šūkis „Stumbras“ rūbinėje nuskambėjo daug stipriau nei visada. Į aikštę ėjome pasitikėdami vienas kitu.
Kai išsirikiavome priešais tribūną, choras sugiedojo Lietuvos himną. Mūsų komandoje nemažai legionierių ir tikrai ne visi moka himno žodžius, tačiau mes, lietuviai, giedojome garsiai ir iš širdies. Tikėjausi sausakimšos pagrindinės tribūnos, bet laisvų vietų tikrai buvo. Tai pasirodė keista. Prieš pat mačo pradžią galva buvo šviežia ir rami, spaudimo nejaučiau.
Žaisdamas „Žalgiryje“ beveik visada rungtyniaudavau kairiajame gynybos krašte, tačiau šiame sezone „Stumbro“ komandoje dažnai esu statomas į aikštės vidurį. Atraminio saugo pozicijoje turėjau rungtyniauti ir šiame mače. Galbūt tai ir pasirodė kažkiek keista, turint omenyje rungtynių svarbą ir tai, kad nuo šios pozicijos apskritai labai priklauso visas komandos žaidimas, bet svarbiausia trenerio pasitikėjimas ir galimybė žengti į aikštę tokios svarbos mūšyje. Beje, „Stumbre“ anksčiau teko žaisti ir po puolėju, bet ten rungtyniauti dar sunkiau, nes dažnai turi priimti kamuolį ir būdamas nugara į vartus. Atraminio saugo pozicija panašesnė į vidurio gynėjo, kur žaisti man gana įprasta.
Baimės nebuvo, ne veltui yra toks posakis, kad „bijosi – suklysi“. Žinojau ir tikėjau, kad galiu gerai pasirodyti. Be to, visada yra komandos nariai, kurie padarys viską, kad ištaisytų bet kokią tavo klaidą.
Pačios rungtynės buvo sunkios. Kitaip ir negalėjo būti. Po pirmojo kėlinio rūbinėje treneris pagyrė, kad gerai žaidžiame ir liepė tęsti tai, ką pradėjome. Akcentavo žaidybinę drausmę ir gynybą. Rūbinėje vyravo tik pozityvas.
Antrajame kėlinyje į aikštę išėjome labai susitelkę ir tikrai dar labiau pagerinome savo žaidimą. Pagrindinis rungtynių laikas artėjo prie pabaigos ir jėgų vis mažėjo, sunki aikštė davė savo. Labai norėjosi viską pabaigti per 90 minučių. Tikėjausi, kad įmušime įvartį, o tai mes ir padarėme.
Prisimenu, kad Vilius gavo kamuolį, atliko perdavimą į priekį link Nasro ir tuomet man kaip tik vaizdą užstojo kažkuris „Žalgirio“ žaidėjas. Iš nugaros nieko nemačiau išskyrus tai, kaip nuo kamuolio sujuda vartų tinklas. Supratau, kad įvartis. Nasro jau bėgo džiaugtis, o aš su Viliumi iš karto pasižiūrėjome į teisėją ir pamatę, kad vėliavėlė nepakelta, bėgome džiaugtis.
Emocijos buvo nerealios, tačiau žinant „Žalgirį“ ir tai, kaip dažnai ši komanda sugeba išsigelbėti net ir sunkiausiais momentais, puikiai supratau, kad euforijai dar ne laikas. Žvilgtelėjau į laikrodį ir pamačiau, kad liko šešios minutės bei tiek, kiek pridės teisėjas.
Po šio įvarčio galutinai patikėjome, kad galime laimėti. Puikiai suvokėme, kad neturime teisės aklinai užsidaryti prie savų vartų, nes tada baigsis blogai. Atsirado antras kvėpavimas, daugiau jėgų, neleidome „Žalgiriui“ dominuoti. Gal ir atrodys keistai, tačiau tos likusios minutės nepasakyčiau, kad lėtai slinko. Nebuvo to jausmo, kad tai truko valandą. Išlaikėme drausmę ir artėjome tikslo link. Kai teisėjas sušvilpė, pirma paspaudžiau ranką arti buvusiam Atajičiui, padėkojau už rungtynes ir pasileidau švęsti kartu su komandos draugais.
Buvo sunku patikėti tuo, ką padarėme. Tas jausmas, ta emocija – nepakartojami. Tokių akimirkų savo karjeroje dar neturėjau. Mes nebuvome pasiruošę nei šampano, nei specialių marškinėlių, tačiau visa tai mums nė kiek nerūpėjo. Džiaugėmės iš širdies. Po rungtynių iš „Žalgirio“ trenerių tik su Skerla pavyko pasisveikinti, o žaidėjai santūriai ir paprastai pasveikino su laimėjimu. Pasakė, kad gerai sužaidėme tiek kaip komanda, tiek ir aš pats asmeniškai. Žinoma, malonu.
Aišku, savijauta buvo dviprasmiška. Esu žalgirietis, priklausau „Žalgiriui“, tačiau tikrai nebuvo to jausmo, kad pražudžiau savo komandą. Galbūt taip ir būtų buvę, jei būčiau pelnęs įvartį.. Šiuo metu rungtyniauju „Stumbro“ klube ir kaip futbolininkas labai norėjau įrodyti, kad galiu žaisti net ir tokiose svarbiose rungtynėse. Laimėti su silpnesne komanda visada dar skaniau. Mėgavausi tomis akimirkomis.
Finale mane kamavo sloga. Temperatūros neturėjau, tačiau savijauta nebuvo gera. Po rungtynių visiškai prarėkiau balsą. Po apdovanojimų ceremonijos dar ilgai fotografavomės su visais medaliais ir taure. Mane rungtynėse labai palaikė šeima, todėl po švilpuko nubėgau ir apkabinau juos. Jų palaikymas man labai svarbus.
Kas dėjosi vėliau? Rūbinėje visi pasidžiaugėme, išklausėme trumpą trenerio kalbą, o autobuse pakankamai ramiai važiavome į Kauną. Tiesiog bandėme kiekvienas savo galvose susidėlioti mintis, suvirškinti tai, kas nutiko. Patikėti realybe vis dar nebuvo paprasta.
Kaune visi kartu nuvykome į restoraną, kur buvo užsakyta bendra vakarienė. Treneris leido kiekvienam išgerti po vieną bokalą alaus. Mes – labai jauna komanda, o jau po kelių dienų laukė svarbios A lygos rungtynės su „Trakais“. Tą vakarą pasidžiaugėme, tačiau jokio baliaus ar fiestos tikrai nebuvo.
Nepatikėsite, tačiau kitą rytą 11 val. jau liejome prakaitą treniruotėje. Beveik visiems tai buvo pirmas karjeros titulas, tad tikėjomės, kad treniruotė bus kiek vėliau.
Nebuvo.
Tvarkaraštis įtemptas, turėjome žvelgti į priekį ir išlikti profesionalais. Tačiau šių rungtynių ir pirmojo titulo nepamiršiu niekada.
Juk pirmas finalas būna tik kartą.
