Yra kovos, kurias laimi, yra kovos, kurias pralaimi. Ir yra kovos, kurios visiems laikams pakeičia tavo gyvenimą.
Tokią kovą savo karjeroje turėjau ir aš. Tiesą sakant, turiu būti jai dėkingas, nes viskas, ką esu pasiekęs – įvyko dėl jos. Dėl jos pakeičiau gyvenimo būdą, mąstymą ir savo filosofiją.
O buvo laikas, kai savo sportininko kelią jau buvau palaidojęs ir neturėjau jokių ambicijų.
Buvo 2008-ųjų pabaiga. Sporte nesisekė, užsidirbti – irgi, o valgyti norėjosi. Mačiau, kaip aplinkui jaunimas perka sau drabužius, mašinas. Norėjau tokio gyvenimo. Norėjau turėti galimybę išeiti kur nors pavakaroti, panelę pavaišinti, bet tuščios kišenės neleido to padaryti. Vienintelis dalykas, kurį turėjau – svajonė tapti garsiu ir geru kovotoju.
Bet ir svajonė po truputį blėso, nes daryti tai nesisekė. Jaučiau spaudimą iš artimųjų. „Kam tu tai darai? Ateities nėra, save laužai, luošini. Nieko neužsidirbsi, gyvenimo iš to neturėsi ir tik užsiimi nesąmonėmis“, – tada panašiai kalbėjo tiek tėvai, tiek tuometinė mergina.
Ir iš tikrųjų, Klaipėdoje man sekėsi prastai, neturėjau kuo pasigirti. Galbūt dabar galiu pasakyti, kad su manim nedirbdavo treneris. Nebuvo žmogaus, kuris patartų, pataisytų. Pačiam trūko žinių, pastangų. Turėjau tik užsispyrimą ir charakterį, bet šiame sporte norint pasiekti kažką įspūdingesnio, vien to neužtenka.
Aš važiuodavau kovoti į Angliją, Airiją, bet iš to neuždirbdavau, nors kovodavau sėkmingai. Už kovą mokėdavo juokingas sumas, pavyzdžiui, 400 svarų, bet visą kelionę turėdavai organizuotis pats, jos niekas neapmokėdavo.
Prasimanyti pinigų kažkaip reikėdavo. Todėl, kai vykdavau į kovą, užsipirkdavau cigarečių ir Anglijoje arba Airijoje jas parduodavau. Kovotojas, užsidirbantis ne iš kovų, o iš parduotų cigarečių – skamba absurdiškai.
Laikas bėgo, bet prošvaisčių aš nemačiau.
Gavau pasiūlymą išvykti dirbti į Norvegiją, statyti pastolių. Apsisprendžiau, kad turiu to imtis, nes kitaip neišgyvensiu. 12 dienų ardavau Norvegijoje, 9 praleisdavau Klaipėdoje. Sportą pamiršau, net nesitreniravau.
Patikėkite, Norvegijoje uždirbau didelius pinigus. Klaipėdos senamiestyje tada išgalėjau nuomotis butą, turėjau dvi mašinas – bumerį ir mersą. Norvegijoje atidirbdavau, o grįžęs į Lietuvą baliavodavau kaip už tėvynę.
Išsiskyriau su mergina, trankiausi po barus, naktinius klubus, gerdavau, per dieną surūkydavau po pakelį raudono „Marlboro“, o moterys pas mane keitėsi nesuvokiamu greičiu. Darydavau, ką tik norėdavau.
Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, bet dabar ir nenoriu apie tai galvoti, nes viskas apsivertė į gerąją pusę. Ir ačiū Dievui.
Buvo prabėgę jau beveik metai be sporto. Metai, kai Norvegijoje dirbdavau, o Lietuvoje – gerdavau. Vieną dieną po darbo Norvegijoje sėdėjome su lenkais prie bonkelės, kai sulaukiau skambučio.
Skambino menedžeris, kuris anksčiau kviesdavo mane kovoti Anglijoje. „Kaip gyveni?“, – paklausė.
Atsakiau, kad dirbu. Jis iškart man pateikė pasiūlymą, prakalbo apie vieną kovą Belfaste, kurioje galėčiau sudalyvauti. Pasakiau jam, kad aš jau metus nesportuoju.
„Eik tu, čia reikės su seniu kovoti, pinigai geri“, – buvo jo žodžiai.
Aš pagalvojau: „Kodėl gi ne?“.
Pasirašiau tam reikalui. Padėjau ragelį, baigėme gerti su lenkais, atšventėm mano pasirinkimą.
Iki kovos buvo likusios dvi savaitės, o aš net neturėjau tam tinkamos avalynės. Norvegijoje ėmiau bėgioti su netinkamais batais per asfaltą ir jau pačią pirmą dieną gavau blauzdų uždegimą. Negalėjau net vaikščioti, todėl dariau kitus paprastus pratimėlius. Beveik visą likusį laiką iki kovos gydžiau uždegimą. Prieš varžybas dar grįžau į Klaipėdą, savijauta buvo šiek tiek pagerėjusi.
Šiaip, prieš kovas, man niekada nebūdavo įdomu, kas bus mano varžovas. Tuo metu dar kovodavau narvuose. Buvau nutrūktgalvis. „Įleiskit mane į narvą, užrakinkit, duokit varžovą ir viskas. Koks man skirtumas“, – toks buvo mano mąstymas.
Prieš dvikovą Belfaste nusprendžiau pasidomėti, su kokiu seniu ten reikės kovoti. Jeffas Monsonas buvo tas senis. Nežinantiems – tuo metu jis darė turą, o prieš dvi savaites buvo kovojęs dėl UFC sunkiasvorių diržo ir pralaimėjo tik taškais. UFC legenda. „Nieko sau senis, gerai čia papuoliau“, – pagalvojau.
Tačiau į Belfastą skridau vis tiek su mintimis, kad man nėra jokio skirtumo prieš ką kovoti. Turėjau ambicijų.
Tą kovą iki detalių prisimenu dar dabar.
Pirmame raunde išėjau, paleidau jam pirmą smūgį į koją ir pamačiau kaip varžovo akys iššoko ant kaktos. Jis tikrai to nesitikėjo. Tame pačiame raunde jis mane parvertė, raitėmės narve ir aš ėmiausi savo mėgstamo veiksmo. Atsispyriau nuo sienos ir užlaužiau ranką. Tuo momentu galvoje jau sukosi mintys: „UFC, Amerika, kelias į šlovę“.
Ir staiga, viskas. Tos mintys greitai dingo, nes abi kojas sutraukė mėšlungis. Sutraukė taip, kad nebegalėjau kentėti. Turėjau arba paleisti jo ranką, arba galvojau, kad abi kojos sulūš.
Skausmas buvo žvėriškas.
Šiek tiek atsipalaidavau ir jis ištrūko. Dar šiek tiek pasivartėme, baigėsi raundas ir aš nuropojau iki savo kampo.
„Viskas, man šakės, aš nebevaldau kūno. Ragas“, – sakiau komandai.
Tačiau niekam tai per daug nerūpėjo. Sakė: „Davai, varyk“. Ir viskas. Paprašiau, kad padėtų atsistoti, mane įstūmė į narvą antram raundui ir šansų aš nebeturėjau, smaugimo veiksmu jis mane nugalėjo.
Tas pralaimėjimas pakeitė mano gyvenimą. Aš supratau, kad gyvenimas man pats siunčia galimybes, o aš elgiuosi labai kvailai ir to neišnaudoju. Aš nebuvau pasiruošęs kovai su J. Monsonu, o turėjau būti pasiruošęs. Tai buvo tiesiausias kelias į mano svajonę ir aš tai paleidau.
Supratau, kad šalia darbo turi būti ir žinios. Stroikėse mojuodamas kūju daug nepatobulėsi. Supratau, kad reikia eiti, stengtis, bandyti, lipdyti ir galiausiai tai atsipirks.
Man tai buvo pamoka. Ir tiesą sakant, po tos kovos gavau ir dar vieną pamoką. Po pralaimėjimo su J. Monsonu susitikome fojė, jis man pasiūlė atvykti į Ameriką, kartu treniruotis, sportuoti ir dalyvauti turnyruose. Jau vėliau atsiuntė man oficialų laišką su pakvietimu.
Ėjau į ambasadą, bet vizos negavau. O negavau todėl, kad už praeities klaidas turi sumokėti.
Tai buvo dar viena pamoka. Į Ameriką man nebuvo leista išvykti, nes turėjau teistumą. Kai buvau 17-os metų, gavau baudžiaką. Vyresni draugai įkalbėjo padaryti nesąmonę, prikabino makaronų, o atsakyti turėjau už visus.
Prisimenu tokią istoriją, kad po kovos su J. Monsonu vėliau dar kartą kovojau Airijoje. Tuo metu ten buvo ir C. McGregoras. Nelabai kam žinomas. Jam vėliau pavyko gauti vizą ir išvažiuoti į Ameriką, man – ne. Dabar C. McGregoro istoriją žinome visi...
Per trumpą laiką gavau dvi skaudžias pamokas, bet jos pakeitė mano gyvenimą.
Po to dar kurį laiką dirbau Norvegijoje, bet mečiau gerti ir rūkyti. Ėmiau reguliariai sportuoti. Po dvylikos valandų darbo eidavau sportuoti, o po treniruočių – iškart miegoti.
Galiausiai nusprendžiau mesti darbą Norvegijoje ir grįžti į Lietuvą. Mačiau, kad viskas eina geryn ir priėmiau sprendimą toliau vaikytis savo svajonę. Turėjau tikslą ir jau buvau išmokęs, kad jo reikia kryptingai siekti.
Užsidariau sporto salėje, atidaviau visą save. Ėmiau gilintis į dalykus, apie kuriuos anksčiau nė nepagalvodavau. Siekiau įgyti žinių.
Norėjau tapti žinomu pasaulyje, pripažintu kovotoju. Norėjau būti geru pavyzdžiu savo šalyje, kokio pats niekada neturėjau.
Dabar esu tituluočiausias Lietuvos kovotojas. Europos ir pasaulio kikbokso čempionas. Labai malonu, kai nepažįstami žmonės prieina ir sako: „Tu esi šio sporto legenda“.
Šiuo metu esu ne tik sėkmingas sportininkas, bet vyras ir tėvas. Tai – pati didžiausia gyvenimo dovana. Treniruoju jaunimą, noriu būti jiems pavyzdžiu ir perteikti savo patirtį. Savo mokinius mokau, kad trumpalaikiai planai gyvenime niekur nenuves. Reikia galvoti apie ateitį ir sunkiai dirbti, siekti savo tikslų. O tada ateis ir pripažinimas, ir šlovė, ir pinigai, ir pagarba. Noriu išmokyti jaunimą, kad tik jie patys stato savo gyvenimus ir nereikia leisti, kad kažkas kitas tai darytų už juos. Nesileiskite valdomi kitų žmonių. Mokykitės iš klaidų.
Aš iš savo klaidų pasimokiau. Tapau ne tik geresniu sportininku, bet ir visai kitu žmogumi. Geresniu žmogumi. Ir visa tai – sporto dėka.
Kai kuriuos savo tikslus jau įgyvendinau. Bet nereiškia, kad tai – kelio pabaiga.
Po kiekvieno įveikto tikslo laukia nauji iššūkiai.
