„Kitos išeities nebuvo. Teko atsisakyti Lietuvos pilietybę ir priimti Norvegijos, nes futbolas yra mano didžiausia aistra, todėl likti abejinga galimybei žaisti futbolo komandoje tiesiog negalėjau“, – sako penkiolikmetė vartininkė.
– Rugile, kaip susidėliojo aplinkybės, kad teko palikti Lietuvą ir išvykti gyventi į Norvegiją?
– Pirmiausia į Norvegiją išvyko tėtis, ir taip jau susiklostė aplinkybės, kad ir mes kartu su mama atvykome čia. Buvau labai jaunutė, tad sprendimą gyventi čia priėmė tėvai.
– Atvykusi į Norvegiją, turėjai pradėti lankyti mokyklą. Ar sunku buvo prisitaikyti prie naujos aplinkos, naujų žmonių?
– Lietuvoje baigiau tris klases, o kai atvykau į Norvegiją, mane iš karto perkėlė į penktą klasę. Taigi, ketvirtokė taip ir nebuvau (juokiasi).
Pradėjusi lankyti mokyklą, turėjau susirasti ir naujų draugų, tad su bendraamžiais bandydavau bendrauti anglų kalba, o jie mane tuos pačius žodžius mokė tarti norvegiškai. Taip pat ir mokykloje kiekvieną dieną girdėdavau aplinkinius kalbant norvegiškai, ir štai nepraėjus nė vieneriems metams, kuo puikiausiai galėjau laisvai bendrauti su draugais norvegų kalba. Tiesa, dabar viskas atvirkščiai – sunkiau kalbėti lietuviškai.
– Kaip norvegai bendraamžiai priėmė tave? Daugiau lietuvių tave supančioje aplinkoje nebuvo?
– Daugiau lietuvių nebuvo, tačiau negaliu skųstis, nes norvegai mane priėmė išties draugiškai. Noriai man padėjo greičiau pažintį norvegų kalbą ir kultūrą, dažnai kviesdavosi po pamokų kartu pažaisti. Nors gerai jų kalbos ir nemokėjau, tačiau tai nebuvo trikdis bendrauti su jais.
– Norvegijoje gyveni jau daugiau nei penkerius metus. Kaip dabar jautiesi šioje šalyje?
– Čia jaučiuosi nepaprastai gerai. Čia mano šeima, čia mano draugai. Visas mano gyvenimas verda čia. Esu labai laiminga, turėdama galimybę čia gyventi.
– Ar dar jauti ilgesį Lietuvai?
– Į Lietuvą sugrįžtu tik kelioms savaitėms vasaros laikotarpiu. Gyvendama Norvegijoje pasiilgstu tik močiučių ir draugų. Tačiau ilgesio Lietuvai jau nebejaučiu...
– Papasakok, kaip susidomėjai futbolu.
– Futbolu susidomėjau visai atsitiktinai. Per kūno kultūros pamokas žaisdavome futbolą, tada mokytojai pakvietė mane lankyti futbolo treniruotes. Treniruotė po treniruotės ir turiu tai, ką turiu. Aš pati nuolat save raginau žaisti bei tobulėti, kol galiausiai treneriai iš miesto manimi susidomėjo.
– Iš pradžių buvai puolėja, kodėl vėliau perėjai į vartininkės poziciją?
– Būdama puolėjos pozicijoje vienų varžybų metu patyriau kelio traumą. Vėliau, kai mano koja pagijo, treneris mane pastatė vartuose. Ir man tai labai patiko! Nuo tada aš žaidžiu vartininkės pozicijoje, kas man nepaprsatai patinka!
– Buvo dvejonių atsisakyti Lietuvos ir priimti Norvegijos pilietybę ar ne?
– Nebuvo jokių dvejonių. Tiesiog kai sužinojau, kad neįmanoma turėti jų abiejų, kitokio sprendimo ir negalėjau priimti. Dabar esu Norvegijos pilietė. Esu laiminga patekusi į šią komandą ir tikiu, jog nuo čia mažais žingsneliais imsiu siekti savo užsibrėžtų tiklsų.
– Kokia šiuo klausimu buvo tavo šeimos nuomonė?
– Įsigilinus į įstatymus ir supratus, jog kitaip nebus, mano šeima mane palaikė. Jie niekada negriovė mano svajonių, priešingai, savo palaikymu padeda jas įgyvendinti.
Šeima yra mano didžiausia palaikymo komanda, kartu su manimi jie – visur ir visada. Esu dėkinga jiems už investicijas, už moralinę, ir materialinę visakeriopą pagalbą. Šeimos palaikymas bei besąlygiškas tikėjimas manimi mane veda tik pirmyn. Šeima – mano variklis.
– O kaip jautiesi širdyje? Lietuvė ar norvegė?
– Širdyje esu ir būsiu lietuvė, tačiau... Kuo toliau, tuo labiau tolstu nuo jos. Kaip bebūtų gaila, bet tai tiesa. Sunku aiškiai dėlioti lietuviškai mintis, o jau rašyti... Aš jau ir svajoju, ir galvoju norvegiškai…
– Turi svajonę?
– Didžiausia mano svajonė – būti geriausia pasaulio vartininke (šypsosi).
