Žaisdamas Lietuvoje R. Ledesma ne tik buvo tikras tuo metu stipriausio šalies futbolo klubo FBK „Kauno“ lyderis bei vienas fanų numylėtinių, prisidėjęs prie skambiausių komandos pergalių.
Čia jis sukūrė šeimą – vedė lietuvę, su kuria šiuo metu augina sūnų Gabrielių (6) ir dukrą Rafaelą (4). Mūsų istorijos herojus pakankamai laisvai kalba lietuviškai, tačiau tekstą „Sporto namams“ parašė anglų kalba tam, kad jis būtų gyvesnis ir detalesnis. Pateikiame lietuvišką versiją.
Sveiki, aš esu Rafaelis Ledesma. Dabar man yra 34-eri metai ir aš rungtyniauju „Vitebsk“ klube Baltarusijoje. Tačiau Lietuva man iki gyvenimo galo liks antraisiais namais. Juk būtent čia sukūriau gražią šeimą ir išmokau lietuviškai.
Mano žmona lietuvė, turime du puikius vaikus – Gabrielių ir Rafaelą. Lietuva man reiškia labai daug ir su ja susietas esu amžiams.
Galbūt simboliška yra ir tai, kad būtent žaidžiant Lietuvoje nutiko istorija, kurią vieną dieną tikrai pasakosiu savo vaikams. Tai turbūt įspūdingiausia, ką man teko patirti futbolo aikštėje – UEFA Čempionų lygos antrojo atrankos etapo serija su Glazgo „Rangers“. Nors po šios serijos su škotais praėjo jau beveik 10 metų, nežinau, ar Lietuvos futbolo gerbėjai kada nors yra matę saldesnį triumfą tarptautinėje arenoje.
Kai ištraukus burtus paaiškėjo, kad mūsų varžovas antrajame etape yra Glazgo „Rangers“, buvau sužavėtas. Rungtyniauti prieš tokią komandą – išskirtinė galimybė. Nors kita vertus, mes, žaidėjai, tuomet jautėme, kad turime gal kokį vieną procentą patekti į kitą etapą.
Tiesiog puikiai supratome varžovo jėgą, bet tai nereiškė, kad nekovosime ir pasiduosime anksčiau laiko. Taip FBK „Kaune“ nebūdavo niekada.
Tada mus treniravo tikrai geras treneris portugalas Jose Couceiro. Kai pirmą kartą su juo susitikau Kaune, dar nežinojau, kad jis stos prie komandos vairo. Aš iš šalies stebėjau kažkurias FBK rungtynes, nes negalėjau rungtyniauti, ir jį sutikau VIP‘e. Ten Dariaus ir Girėno stadiono apačioje rungtynių metu visada būdavo kavos, užkandžių ir panašiai.
Žinojau trenerį, nes kai žaidžiau Portugalijoje, jis ten dirbo. Pradėjome kalbėti, paklausiau, ką jis čia veikia. Treneris aiškiai neatsakė, kodėl atvyko, bet supratau, kad veikiausiai dirbs su mumis arba rinktinėje. Jau po kelių dienų Jose mums buvo pristatytas oficialiai. Jau per tą mūsų pokalbį jis nemažai klausinėjo apie futbolininkus, kai kurių žaidėjų charakterius.
Mano nuomonės jis klausė ir kai jau vėliau tapo Lietuvos rinktinės treneriu. Aš labai gerai prisimenu, kad kai jis pasiteiravo, kokį jauną žaidėją galėtų pakviesti į rinktinę, patariau atidžiau stebėti Darvydą Šerną. Gerai neprisimenu, kur jis tuomet žaidė, bet Couceiro jį į rinktinę išties pakvietė.
Aišku, su Jose mes negalėjome būti labai artimi, nes aš buvau žaidėjas, o jis treneris, tad išlaikydavome deramą atstumą, tačiau visada padėdavau ar patardavau, kur apsipirkti, ką Kaune pamatyti. Manau, kažkiek jam pagelbėjau apsiprasti Lietuvoje.
Kadangi abu kalbame portugališkai, natūralu, jog bendravome nemažai. Jis labai daug dalykų išmoko iš Mourinho, jie kartu lankė trenerių kursus. Couceiro treniravimo stilius buvo panašus, jis sugebėjo tai perduoti FBK, įdiegti tai į mūsų treniruočių planus.
Jis mums parodė, kaip turime rungtyniauti prieš galingas komandas, juk tai buvo ne A lyga. Labai ryškiai prisimenu akcentą žaisti nuo gynybos ir pasinaudoti net menkiausia galimybe sėkmingai išeiti į ataką. Tam buvo skiriamas visas dėmesys. Išvykoje mums buvo liepta nerizikuoti, žaisti bent dėl lygiųjų, o namuose planas jau buvo kitas. Šiuos taktinius niuansus puikiai pamenu iki šios dienos.
Kodėl tiek kalbu apie šį trenerį? Nes jis buvo labai svarbi FBK mozaikos dalis. Jis itin didelį dėmesį skyrė mūsų psichologijai. Tai vienas svarbiausių jo bruožų. Jis darė viską, kad mes nebijotume žaisti, kad būtume psichologiškai pasiruošę ir tikėtume, kad galime žengti tolyn.
Futbolininkai puikiai žino, kad jei treneris gerai atlieka savo darbą, tai norisi žaisti ne tik dėl klubo, šeimos ir savo karjeros, bet dar ir dėl trenerio. Treneris tave užveda, priverčia patikėti, o tu atsidėkodamas kovoji ir už jį, stengiesi dėl jo.
Nors su mūsų komanda prieš seriją su „Rangers“ dirbo trumpai, tačiau jis turėjo vardą ir mums patiko. Jautėme jo autoritetą. Dirbo labai produktyviai, paruošė futbolininkus ir jautėme, kad patys sparčiau tobulėjame. Aikštelėje norėjome palikti viską.
Nepasakyčiau, kad pats pasiruošimas serijai su „Rangers“ buvo kažkuo ypatingas. Buvome susitelkę ties tais dalykais, kuriuos akcentavo treneris. Aišku, viduje visi jautėmės išskirtinai, nes žinojome, kad mūsų laukia didysis futbolas.
Juk ne kiekvieną dieną žaidi su „Rangers“. Bet buvome ir realistai. Kad tikrai galime patekti į kitą etapą patikėjome po pirmojo mačo „Rangers“ namų stadione „Ibrox“.
Į Škotiją skridome čarteriu. Prisimenu, skrido visi – tiek žaidėjai, tiek administracijos darbuotojai, tiek FBK direktoriai, vadai, sirgaliai. Taip pat ir žiniasklaida. Nusileidus mus pasitiko ne tik tikras britiškas oras, bet ir gausus būrys žiniasklaidos, kurie mus fotografavo, ėmė interviu. Nėra ko slėpti, toks pasitikimas – vienas malonumas.
Tradiciškai prieš tokio lygio rungtynes svečiams priklauso viena treniruotė stadione rungtynių išvakarėse. „Tiesiog nerealu, stadionas tobulas, aikštė kaip kilimas“, - pagalvojau žengęs ant vejos.
Aišku, turbūt visiems įdomu Vladimiras Romanovas. Kartais savininkas lankydavosi visose mūsų treniruotėse Kaune, tačiau kartais jo nematydavome ir ilgesnį laiką. Prieš tą dvikovą jis visur buvo kartu su mumis. Bandė būti arti žaidėjų ir parodyti, kad yra savininkas, kad esame jam svarbūs. Žmonės apie jį gali daug ką sakyti, tačiau klubui jis labai padėjo ir rūpinosi mumis.
Tą liepos 30-tą dieną, 2008-ais metais, prieš pačias rungtynes rūbinėje treneris dar kartą detaliai paaiškino, kaip turime siekti savojo tikslo žaisdami prieš tokius grandus kaip „Rangers“. Pamenu, jis mums pasakojo, kaip tokios rungtynės gali padaryti įtaką mūsų gyvenimams ir karjerai.
„Galbūt tai yra šansas, kurio daugiau neturėsite. Eikite į aikštę ir mėgaukitės šia akimirka. Jei žaisite gerai, galbūt būsite pastebėti, o taip pat tapsite istorijos dalimi“, - kalbėjo Couceiro.
Rūbinėje mačiau, kad kai kurie jauni žaidėjai bijo, tačiau tuo pat metu yra labai maloniai susijaudinę. Sakyčiau, tam tikra įtampa tvyrojo ore, bet asmeniškai aš visą laiką norėjau, kad kuo greičiau prasidėtų mačas. Tiesiog nekantravau žengti ant vejos. Buvau truputį nervingas, bet pasiruošęs.
Tiesa, prieš mačą Glazge buvau patyręs nedidelę traumą. Jeigu kada nors žiūrėsite įrašą, galite atkreipti dėmesį, kad po šortais vilkėjau mėlyną apsaugą. Škotijoje man buvo atliekamos įvairios procedūros, masažai, injekcijos, gėriau tabletes. Visa tai tam, kad tik galėčiau žaisti. Nieku gyvu negalėjau praleisti tokios dvikovos.
Beje, apie jokias premijas prieš tas rungtynes nebuvo kalbama. Įprastai kapitonas šiais klausimais turi bendrauti su prezidentu ar savininku, susitarti dėl premijų, bet mes nebuvome nieko sutarę. Tiesiog ėjome ir žaidėme, tikrai pinigai šiuo atveju nebuvo mūsų motyvacija. Apie premijas nieko nežinojome, tačiau žinojome, kad norime patekti į kitą etapą.
Kaip dabar prisimenu, kad pradėjus apšilinėti stadione buvo gal kokie penki tūkstančiai žiūrovų ir aš rimtai susimąsčiau, ar tikrai išvysime pilną stadioną. Klydau. Stadionas užsipildė, o išėjus iš tunelio, atmosfera buvo neįtikėtina. Net dabar kūnu nubėga šiurpuliukai tai prisiminus.
Pirmosiomis minutėmis galvojau apie taip, kaip išvengti traumos, nes ir taip jaučiau jos padarinius. Žaidžiau labai atsargiai, tačiau paskui įsivažiavau. Pirmajame kėlinyje sukūrėme dvi – tris progas. Aišku, jie jų turėjo gerokai daugiau. Labai gerai rungtyniavo Milleris, jis vienas draskė mūsų gynybą, bet, mano nuomone, žaidėme gerai, laikėmės savojo plano.
Po pertraukos labai atsitraukėme prie savųjų vartų. Per savo karjerą neprisimenu tokio kėlinio, kad mus kažkas taip spaustų. Mums kažkiek sekėsi, taip pat vartuose turėjome nuostabų vartininką Marianą Kello, kuris mus gelbėjo ir gelbėjo. Gynybos linija, nepaisant baisaus spaudimo, žaidė gerai ir rezultatas, kurį pasiekėme Glazge (0:0), manau, buvo svarbiausias šioje serijoje. Svarbesnis už pasiektą Kaune.
Antrajame kėlinyje nuoširdžiai meldžiausi, kad tik nepraleistume įvarčio. Noras pasiekti teigiamą rezultatą buvo neįtikėtinai stiprus. Labai nenorėjau, kad visos viltys sudūžtų Glazge. Jei skaičiuotume kamuolio kontrolę tai jaučiu, kad po pertraukos procentai atrodė maždaug taip: 90 – 10, varžovų naudai.
Po mačo nuotaikos buvo puikios. Kai sekasi ,tai rūbinėje visada susirenka visa valdžia. Buvo ir savininkas Romanovas, kuris pasveikino su pergale ir padėkojo už pastangas, kalbą rėžė ir prezidentas Ugianskis, Kontrimas. Tokiu metu kalbėti nori visi.
Per savo karjerą esu matęs ir patyręs daug įvairių dalykų. Sporte tie sveikinimai po pergalių yra normalus dalykas. Kai įmuši įvartį, gerai sužaidi, visi nori būti tavo draugais, bet jei pralaimi, tai kitose komandose niekas neateina į rūbinę ir ten lieka tik treneris bei žaidėjai. Mes esame futbolininkai, mums dėmesio norisi visada, net ir tada, kai nesiseka.
Glazge džiaugiamės ir šventėme, tačiau tai vyko rūbinėje. Paskui laukė vakarienė ir kelionė namo, švęsti nebuvo ko, dar laukė beprotiškai sunkios atsakomosios rungtynės Kaune.
Man didžiausia motyvacija buvo pasiektas rezultatas „Ibroxe“, kur rungtynes stebėjo beveik 40 000 žmonių. Pasiruošimo plano nekeitėme, nors žinojome, kad bus ne ką lengviau. Namuose privalėjome laimėti, o tai reiškė, jog turime žaisti kitaip.
Dieną prieš rungtynes visa komanda apsistojo viešbutyje. Kalbant apie pinigus, niekas nepasikeitė. Finansinės motyvacijos nebuvo, nežaidėme dėl pinigų. Kiek dabar prisimenu, tai net patekus į kitą etapą kiekvienas gavo gal po pusantro tūkstančio dolerių. Už tokias rungtynes premijos, žinoma, turėtų būti gerokai didesnės, tačiau tuo metu mums ne tai buvo svarbiausia. Galvojome tik apie žaidimą.
Ir treneris Couceiro, ir Romanovas prieš mačą Kaune bandė išlaikyti tą patį fokusą – stengėsi, kad žaidėjai būtų kuo labiau atsipalaidavę, kad nejaustų ypatingo spaudimo. Motyvavo mus, tačiau tai nebuvo asmeniniai pokalbiai.
Vyko normalus darbas. Prieš treniruotę paaiškindavo, ką, kaip ir kodėl darysime. Kalbėdavo, kad galime sukurti istoriją, o jei pateksime toliau, netgi pakeisti futbolą Lietuvoje. Aišku, vis buvo primenama, kad kai kurie žaidėjai sulauks pasiūlymų ir turi tai išnaudoti.
Pasitikėjimas savimi po rungtynių Glazge buvo didesnis. Tai vėl mačiau žaidėjų akyse, jos atrodė kitaip. Išvykoje stadionas, žolė, sirgaliai – viskas buvo jų pusėje, bet šį kartą kozirius turėjome savo rankose. Tai Kaune buvo didelis įvykis.
Rugpjūčio 5 dieną stojome į atsakomąją kovą. Per mačą lijo lietus, aikštė nebuvo pačios geriausios kokybės, su „Ibrox“ nepalyginsi, čia ji buvo minkšta ir tai mums padėjo. Jiems rungtyniauti buvo sudėtingiau.
Aš prisimenu, kad Dariaus ir Girėno stadione mes nedarėme nieko ypatingo. Gale turėjome stiprius žaidėjus, o aš pats rungtyniavau atakos smaigalyje. Man buvo duotos instrukcijos nuveikti kažką naudingo situacijose vienas prieš vieną, išnaudoti standartines situacijas, baudos smūgius. Mūsų pagrindiniu akcentu vėl išliko gynyba. Šioje grandyje žaidė Radžius, Mrowiecas, Bagužis. Stiprūs žaidėjai. Turėjome gerai gintis ir esant progai kažką nuveikti priekyje.
Škotai nebuvo arogantiški. Tiesa, aikštėje po vieno epizodo, kai gražiai ir techniškai apsivariau savo tiesioginį varžovą, jis tarė: „Young boy, don‘t do that“. Bet tai futbolas. Kodėl turėčiau to nedaryti?
Deja, pirmieji praleidome įvartį. Tada pamaniau, kad turbūt tikrai nepateksime toliau. Viltis atgijo, kai nerealų baudos smūgį įkalė Nerijus Radžius.
Šiaip esu pozityvus žaidėjas, beveik visada tikiu pergale, tačiau tada prie 0:1 net ir man buvo sunku patikėti, kad galime tokio lygio klubui įmušti du kartus ir daugiau nepraleisti nė vieno įvarčio. Radžiaus įvartis – tikras stebuklas.
Treniruotėse jis visada smūgiuodavo iš toli, o aš atlikdavau baudos smūgius iš artimesnių distancijų. Per mačą jis įmušė iš kokių 35-40 metrų. Visiška fantastika. Buvau arčiausiai jo ir, atrodo, pirmas jį apkabinau.
Per pertrauką, rūbinėje, atrodo, kad visi galutinai patikėjo, jog galime laimėti. Visų akys tiesiog degė. Mačiau tai pažiūrėjęs į komandos draugus. „Šiandien mūsų diena ir mes laimėsime. Nesuteiksime škotams daugiau šansų“, - tokie žodžiai skambėjo rūbinėje.
Antrajame kėlinyje į aikštę išėjo Andrius Velička, kuris buvo neseniai persikėlęs į „Rangers“, ir jis iš karto turėjo gerą progą. Laimei, šiek tiek pritrūko. Jie mus spaudė, bet šansų turėjome ir mes. Rungtynių pabaigoje uždirbome kampinį. Tai buvo kokia 85 minutė. Aš įprastai kampinius keldavau link artimojo virpsto ir šį kartą ten buvo Linas Pilibaitis. Jis įmušė. Nežinau, man net dabar po tiek metų sunku paaiškinti, kas tada įvyko.
Visi išprotėjome iš laimės. Į aikštę išbėgo atsarginiai žaidėjai, pamenu nubėgome prie fanų tribūnos, kai kurie žaidėjai nusiėmė marškinėlius. Žinau tik tiek, kad Lietuvoje taip reaguojančio stadiono, tokios publikos niekada nesu matęs. Tai, kas dėjosi tą vakarą, buvo pasaka. Niekada anksčiau to nebuvau patyręs. Nėra tokių žodžių, kurie apibūdintų tą laimės ir euforijos jausmą.
Aišku, dar reikėjo apsiginti. Po to įvarčio likusios penkios minutės slinko velniškai lėtai. Atrodė, kad praėjo visa valanda. Skirtingai nei Glazge, kur žaidžiau gerą valandą, čia mane pakeitė po antrojo įvarčio, tad paskutines minutes stebėjau nuo atsarginių suolo.
Aš rėkavau kaip treneris. Net berniukams, kurie padavinėja kamuolius, liepiau lėtai padavinėti kamuolius. Mes privalėjome tempti laiką, treneris akcentavo tą patį – liepė laikyti kamuolį priekyje, uždirbti pražangas. Išsėdėti ant suolo buvo sunku, visi laukė finalinio švilpuko.
„Viskas, mes tai padarėme“, - buvo pirmos mintys rungtynėms pasibaigus. Visi išbėgome į aikštę, kai kurie mūsų futbolininkai verkė iš laimės. Tai buvo neįtikėtinos, nesuvaidintos, tikros emocijos. Vienas geriausių mano karjeros momentų. Aš neverkiau, bet emocijų buvo „wow“! Mes jautėmės labai laimingi, žiūrovai jautėsi labai laimingi. Fantastika.
Rūbinėje šventėme, turėjome šampano. Ten vyravo visiškas chaosas. Daug dainavome, kažkokioms sveikinimų kalboms beveik neturėjome laiko. Trumpai pasisakė treneris Couceiro. Jo žodžiai man labai įstrigo: „Aš dar niekada taip nesijaučiau, niekada nesu patyręs tokių emocijų – nei dirbdamas „Porto“, nei „Sporting“, nei kitur. Ačiū, vaikinai.“
Mums buvo be galo malonu tai girdėti, juk „Kaunas“ vis dar buvo mažas klubas, o Jose prieš tai dirbo išties garsiose organizacijose.
Stadione užtrukome labai ilgai. Paskui visa komanda ėjome pavakarieniauti kartu su savininku, vadovais, šeimomis. Buvome visi drauge. Visi laimėjome, visi tuo džiaugėmės. Taip ir turi būti.
Romanovas įprastai į tokio lygio rungtynes pakviesdavo nemažai įvairių agentų ar klubų atstovų, kurie mus stebėdavo. Neabejoju, kad ir tada tribūnose buvo rimtų žmonių. Žinojau, kad Romanovas nori, kad persikelčiau į pajėgesnį klubą, tačiau nepaisant spekuliacijų spaudoje, po šio mačo apie jokius konkrečius pasiūlymus negirdėjau. Tik gandus.
Per savo karjerą turėjau daugiau įsimintinų akimirkų ir rungtynių, bet akistatos su „Rangers“ nepamiršiu niekada. Dabar turiu du nuostabius vaikus ir vieną dieną su jais pasidalinsiu šiais išgyvenimais. Nežinau, ar mano sūnus žais futbolą, bet aš jam parodysiu šių rungtynių įrašus. Man tai svarbu.
Dabar man 34 metai, suprantu, kad karjera artėja prie pabaigos. Džiaugiuosi tokiais išgyvenimais, nes tai per tavo karjerą nutinka ne taip ir dažnai. Privalai tuo mėgautis. Tada mes tai ir darėme, pradžiuginome tūkstančius žmonių.
Mano sūnus tiesiog apsėstas futbolo manijos. Nuo vasario, kai persikėliau į Latviją, gyvenu atskirai nuo šeimos. Neseniai pasirašiau sutartį Baltarusijoje, o šeima liko Maltoje. Kai dar pats žaidžiau Maltoje, sūnų nuvedžiau į futbolo treniruotę, tačiau jis dar nebuvo tam pasiruošęs, jam buvo gėda.
Dabar viskas pasikeitė, sūnus net turi didelį futbolo lipdukų albumą ir atmintinai žino visus žaidėjus. Tiesą sakant, nustebino net mane, nes atpažįsta ne tik Gabrielį Jesusą ar Ronaldo, bet ir ne pirmo ryškumo žvaigždes.
Mane tai labai džiugina. Tikrai nežinau, ar jis taps futbolininku, tačiau kai prieš porą savaičių lankiausi Maltoje, mačiau, kaip jis žaidžia. Jam vos šešeri, bet jau dabar matau, kad talentą jis turi. Išsiskiria savo koordinacija ir žaidimu kaire koja. Giriu jį ne dėl to, kad jis mano sūnus. Giriu todėl, kad tikrai matau potencialą.
Gal vieną dieną mano sūnus papildys Lietuvos nacionalinę futbolo rinktinę? Visko gali būti.
Su Lietuva esu susietas amžiams. Kol kas šeima planuoja gyventi Maltoje, tačiau nežinau, kas laukia ateityje.
Norėčiau vieną dieną dirbti su vaikais Lietuvoje, kartais pagalvoju apie savo vardo futbolo mokyklą. Norėčiau pasinaudoti Lietuvoje turimu vardu, perduoti savo patirtį ir aistrą futbolui. Padaryti kitaip nei įprasta Lietuvos futbole.
Produktyviau. Geriau. Iš širdies.
Lietuvoje patyriau geriausias emocijas, įgijau puikiausias patirtis ir tikiu, kad vieną dieną čia vėl tikrai sugrįšiu. Sugrįšiu tam, kad dar kartelį prisidėčiau prie Lietuvos futbolo istorijos.
