Kai šių metų sausio mėnesį pasirašiau sutartį su Balstogės „Jagiellonia“ klubu Lenkijoje, net įsivaizduoti negalėjau, kaip beprotiškai susiklostys Lenkijos čempionato pabaiga.
Beprotiškas paskutinis čempionato mačas, beprotiškas sugrįžimas, beprotiški sirgaliai ir, deja, ne tokia laiminga pabaiga.
Prisipažinsiu, rungtynių, apie kurias tuoj papasakosiu, dieną, buvau piktas ir be nuotaikos, nes žinojau, kad nežaisiu startinėje sudėtyje. O žaisti aš noriu visada nuo pirmų minučių. Nepaisant to, per tą mačą išaušo ir mano valanda.
Jau paskutines tris Lenkijos „Ekstraklasa“ čempionato savaites visi galvojo tik apie tai, kas praras taškus, kas sužais lygiosiomis, kas įsitvirtins pirmoje lentelės vietoje. Prieš paskutinį turą situacija lentelėje buvo dramatiška ir tapti Lenkijos čempionu galėjo net keturi klubai.
Mes, Poznanės „Lech“ ir Gdansko „Lechia“ turėjome po 41 tašką, o Varšuvos „Legia“ 43. Tačiau „Legia“ laukė rungtynės namuose su „Lechia“, o mes Balstogėje turėjome susitikti su „Lech“. Tai žadėjo neįtikėtiną vakarą. Mums reikėjo iškovoti pergalę ir tikėtis, kad „Legia“ namuose neįveiks „Lechia“. Tokiu atveju būtume tapę Lenkijos čempionais.
Ažiotažas aplink šį mačą buvo kosminis. Sulaukiau ypatingai daug žinučių ir socialiniuose tinkluose, kur žmonės linkėjo sėkmės, pergalės ir dar daug visko. Prieš mačą, kaip ir įprastai, užsidarėme viešbutyje, kad tinkamai susikauptume. Sirgaliai palaikė mus dar ir prieš mačą, tačiau tuo pačiu jautėme įtampa. Ne kiekvieną dieną kovoji dėl čempionų titulo.
Stadione, prieš mačą, treneris Michal Probierz parodė motyvacinį vaizdo įrašą ir rėžė ugningą kalba. Buvo stipru.
Išėjus apšilinėti, oda tiesiog pasišiaušė. Stadionas jau tada buvo pilnas, žmonės palaikė, buvo paruošę daugybę plakatų. Jaučiau, kad šios rungtynės skiriasi iš kitų. Viską stebėti buvo labai įdomu. Mūsų laukė žūtbūtinis mūšis, kuriam, rodos, buvo pasirengęs kiekvienas „Jagiellonia“ fanas.
Aišku, prieš rungtynes tik dar kartą įsitikinau, kad niekas nepasikeitė ir aš nestartuosiu. Jaučiausi pasiekęs gerą sportinę formą ir manau, kad tiek treniruotėse, tiek rungtynėse jau buvau tai įrodęs, bet... Aišku, prieš tokį mačą niekas nepuola aiškintis, kodėl kažkas žais ar nežais. Toks buvo trenerio sprendimas. Man – skaudus, bet turėjau su tuo susitaikyti ir esant reikalui pasiruošti kilti nuo suolo.
Gal nuskambės keistai, bet man pasirodė, kad prieš mačą buvo per daug susikaupimo. Reikėjo labiau atsipalaiduoti, tai dažnai išeina į naudą.
Pirmosios 15-a minučių buvo visai neblogos, bet dvi kontratakos lėmė du įvarčius. Kai rezultatas tapo 0:2, pagalvojau: „Jau viskas. Eik tu sau, gaila“.
Atsilikome nuo varžovų, tuo metu turnyre kritome į ketvirtą vietą, bet sirgaliai toliau palaikė. Tribūnoje buvo iškeltas didžiulis plakatas su trenerio atvaizdu. Jau tada žinojome, kad po sezono visas trenerių štabas paliks komandą. Jiems šis mačas buvo beprotiškai svarbus.
0:2 po pirmojo kėlinio buvo blogiausia, kas mums galėjo nutikti. Galėjome likti be medalių ir net be UEFA Europos lygos.
Per pertrauką rūbinėje nebuvau, nes man buvo liepta eiti apšilinėti. Galvojau, kad žaisiu iškart nuo antrojo kėlinio pradžios, bet patyriau dar vieną nusivylimą. Į aikštę žengiau 54-ąją minutę, pakeičiau estą Konstantiną Vasiljevą.
„Išeik ir žaisk taip, kaip žaidi. Nieko nebijok“, - tokios buvo trenerio instrukcijos prieš man pasirodant ant vejos.
Pasirodęs aikštėje po keitimo dažniausiai žaisdavau dešimtu numeriu, o paskui turėdavau pereiti į kraštą. Šis mačas nebuvo išimtis. Puolime man apskritai treneris suteikdavo daug laisvės, svarbiausia buvo ginantis laiku sugrįžti į savo poziciją.
Antrajame kėlinyje pradėjome juos spausti. Žinojome, kad jau ir lygiosios mums būtų puikus rezultatas. Turėjome eiti iki galo. Žaidėme gerai, bet įmušti nepavyko iki 77-os minutės. Nusivariau kamuolį iš krašto į vidurį, ten vienas žaidėjas prabėgo pro nugarą ir daviau jam perdavimą. Gavosi visai neblogas.
ĮVARTIS. Įmušė. 1:2 ir tada pajutome, kad turime dar labiau pavaryti, nes galime kabintis už savo svajonės.
Įtampa stadione augo, o „Lech“ darėsi vis sunkiau. Žinojau ir aš, ir visa komanda, kad galime įmušti dar.
87-ąją minutę jie kontratakavo. Mes greitai išmušėme kamuolį. Krašte su juo buvo Sheridanas ir atliko perdavimą atgal. Tiek aš, tiek varžovas bėgome, bet kamuolio nepasiekėme. Gavau perdavimą kulnu ir kaire koja su visa jėga smūgiavau į vartus. Kai kamuolys riedėjo link manęs, jau tada žinojau, kad šausiu kaip iš patrankos.
Pasistabdžiau kamuolį ir daviau. Kamuolys vartuose. Euforija. Laimė. Nuo galvos iki kulnų perbėgo šiurpiuliai, pulsas pakilo. Griebėm kamuolį ir skubėjom į aikštės vidurį.
Jau netrukus „Lech“ liko dešimtyje, o kitos rungtynės Varšuvoje baigėsi lygiosiomis tarp „Legia“ ir „Lechia“. Mūsų sirgaliai tai žinojo ir į aikštę išmetė daugybę įvairių popierių. Žaidimas buvo sustabdytas, buvo galima tikėtis daug pridėto laiko.
Iš pradžių nesupratau, kodėl jie taip elgiasi. Pykau ant jų, prašiau komandos draugų, kad kažką jiems pasakytų ir nustotų mėtyti tuos popiergalius. Bijojau, kad numuš mūsų gerą žaidimo tempą ir tik vėliau supratau, kad tai buvo sirgalių bandymas padėti mums. Dar vienas mūsų įmuštas įvartis būtų atnešęs čempionų titulą. Žinojome tai.
Teisėjai iš viso pridėjo net dešimt minučių. Turėjome žaidėjo pranašumą, turėjome psichologinę persvarą. Viskas buvo mūsų rankose. Grįžę į žaidimą spaudėme ir kūrėme progas. Pramušėme šalia virpsto, turėjome dar variantų.
Deja... Pritrūko. Galbūt jėgų, galbūt sėkmės, bet įvaryti dar vieno įvarčio nebesugebėjome. Čempionais tapo „Legia“, o mes – antroje vietoje.
Svajonės neįgyvendinome, bet po švilpuko gerbėjai puolė į aikštę. Bandė nuimti marškinėlius, klausinėjo daug klausimų.
Aš buvau piktas. Visai kaip ryte. Antroji vieta man nėra pergalė. Pro sirgalius iki rūbinės bandžiau prasibrauti gal pusvalandį.
„Tu mus išgelbėjai“, – man laidė replikas gerbėjai. Išgelbėjau? Mes nelaimėjome...
Gana „naglai“ dalis jų bandė nuimti marškinėlius. Taip man nepatinka, todėl neatidaviau. Padovanojau mažam vaikui, o jis iš džiaugsmo apsiverkė.
Rūbinėje atmosfera buvo bloga. Pusė žaidėjų verkė, apie kažkokį šventimą net nebuvo kalbos. Atrodė, kad pralaimėjome 0:3. Niekas nieko nekalbėjo. Vienas iš vadovų dar bandė užvesti šventei, bet nereagavome. Antrasis treneris verkė.
Šiek tiek atsipalaidavome tik po trenerio kalbos. Jis pasakė, kad turime atsipalaiduoti, nes vienu metu buvome ketvirtoje vietoje ir sugebėjome išplėšti lygiąsias. „Džiaukitės tuo“, - sakė jis.
Atsigėrus šampano, šiek tiek atsipalaidavome. Gerbėjai buvo patenkinti, jiems patiko, kad parodėme charakterį, o ir antroji vieta „Jagai“ yra geras pasiekimas.
Prie stadiono mūsų laukė autobusas. Miesto centre vieno iš pastatų trečiajame aukšte jau buvo paruoštas balkonas, o mus pasitiko daugiatūkstantinė sirgalių armija. Pilna aikštė žmonių, fejerverkai, dainos. Kažkaip atsileidome ir mes. Supratome, kad galėjo būti ir blogiau. Visi su tuo tiesiog susitaikėme, pradėjome švęsti suvokdami, kad laiko atgal neatsuksi.
Tos rungtynės buvo paskutinės treneriui, o aš nori nenori pradėjau galvoti apie mano santykius su juo. Jie buvo savotiški. Pats treneris mane pasikvietė į ekipą.
Aš ant jo visada pykdavau, kai jis palikdavo mane ant atsarginių suolelio. Treneris tai žinojo. Kaip ir kitus dalykus. Kartą klube buvo renkami pinigai trenerio gimtadienio dovanai. Visi turėjom susimesti po 50 zlotų, bet aš klubo kapitonui pasakiau: „Ant dovanos aš jam nieko neduosiu“.
Kaip tik tą akimirką užėjo treneris ir viską išgirdo. Stovėjo ir žiūrėjo į mane. Tada lenkiškai ukrainiečio paklausė, kaip rusiškai bus „ar tu pyksti ant manęs“. To manęs ir paklausė. Aš nieko neatsakiau, o treneris išėjo.
Tokia iliustracija mūsų santykių. Nepaisant to, manau, kad jis mane mėgo. Po paskutinių čempionato rungtynių pasakė, kad žinojo, jog aš įmušiu. Žinojo, kad padėsiu komandai ir esu svarbus žaidėjas. Aišku, nežinau, ar būtų sakęs tą patį, jei nebūčiau įmušęs.
Atsisveikindamas su komanda treneris kiekvienam iš mūsų įteikė po savo nuotrauką prisiminimui. „Ačiū už bendradarbiavimą ir linkiu didžiausios sėkmės karjeroje bei asmeniniame gyvenime“, - skelbė užrašas ant jos.
Kiek žemiau buvo ši citata: „Nešvaistyk laiko pergyvendamas dėl to, kas gali niekada nenutikti (Don‘t waste time worrying about what may never happen)“.
Ir žinot ką? Vienaip ar kitaip, tai buvo geriausias rezultatas „Jagos“ ekipos istorijoje. Dabar tai suprantu ir dabar galiu tuo džiaugtis.
Dėl tokių rungtynių mes ir žaidžiame futbolą.
