– Kaip išsirinkote tokį neįprastą sportą ir pradėjote buriuoti? Gal 1954-ųjų metų regata „Aplink Kuršių marias“ buvo pirmosios jūsų varžybos?
– Pradėjau buriuoti per vyresniąją seserį. Ji į jachtklubą nuėjo iš karto po karo, 1947 metais. Vienų respublikinių varžybų metu, kaip žiūrovus, ji atsivedė ir visą mūsų šeimą. Man ten taip patiko, kad iš karto ėmiau prašyti jos, kad mane nusivestų dažniau. 1952 metų kovo 2-ąją jau oficialiai užsirašiau į jachtklubą, kur mano pirmuoju treneriu tapo Zigmas Mačiukas. Taip ir pradėjau buriuoti. 1954-aisiais, jau turėjau nemažai patirties. Artėjant regatai, sesė sako: „Jau dvejus metus lankai, viską žinai, gal nori dalyvauti regatoje su mumis?“ Aš, žinoma, sutikau. Buvau labai laiminga, kad mane pakvietė. Dalyvavom su „M“ klasės jachta – aš, mano sesė ir vairininkė Nijolė Kalvaitytė. Buriavau ilgai, vėliau teisėjavau. Mokiausi, dirbau, auginau dukrą, bet buriavimas visada buvo greta.
– To meto regata greičiausiai labai skyrėsi nuo dabartinės?
– O kaip to meto Lietuvos buriuotojų jachtos, buriavimo technika, apranga?
– Viskas labai pasikeitė, ištobulėjo. Tuo metu didžioji dalis laivų – „M“ klasė, „Jorš“ klasė – buvo švertbotai. Tai nedideli, lengvi laivai. Kajučių tose jachtose nebuvo, todėl naktį permesdavom tentą per buomą ir miegodavom. Jachta buvo mūsų viešbutis. Tačiau tuo metu nejautėm, kad kažko trūksta ar kažkas ne taip. Turėjom labai daug entuziazmo, be galo visi norėjom buriuoti.
Tiesa, būdavo, kad žiūri kokią laidą ar filmą apie buriuotojus užsienyje ir seilė varva, nes jų apranga ir įranga visai kitokia, daug tobulesnė. O mūsų buvo labai paprasta. Ką turėdavom, tą rengdavomės, kad bent kažkiek nuo vėjo ir lietaus apsaugotų. Sulydavom dažnai, bet varžybos yra varžybos, niekur nesidėsi, kai distanciją turi pabaigti.
– Pirmoji „Kuršių marių regata“ buvo labai audringa, dalis laivų net nefinišavo, susiplėšė bures, apvirto... Kaip sekėsi jūsų įgulai?
– Pamenu tik vieną įvykį. Plaukėm jau iš Zelenogradsko į Poleską, akvatorijoje, kur labai daug akmenų. Vėjo buvo daug, tad mūsų vairininkė sako man: „Laima, nulipk nuo šverto (į korpusą įstatoma laivo dalis, neleidžianti laivui dreifuoti), sėsk ant borto, kad labiau laivą atsvertum.“ Aš vos spėjau atsisėsti ant borto ir mes matyt užkliudėm kažkokį akmenį – švertas, ant kurio prieš kelias akimirkas sėdėjau, taip ir šovė į viršų. Visos labai išsigandom, nes nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ten būčiau vis dar sėdėjusi.
Kita vertus, analogiškų situacijų būna kone per kiekvieną regatą. Tuo metu gal ir baisu, bet jei viskas gerai baigiasi, aš to nesureikšminu. Niekuomet neturėjau baimės jausmo vandeniui. Gal Klaipėdoje visi pripratę prie vėjo ir vandens. Buriuodamas turi mokėti plaukti, turi nebijoti vandens ir iš viso – nebijoti. Niekada nežinai, kas gali atsitikti, tačiau turi save saugoti. Ne tik save – ir kitus, esančius laive.
– Jau 16 metų negyvenate Lietuvoje, tačiau į „Kuršių marių regatą“ grįžtate kasmet. Kodėl?
– 2001 metais išvykau gyventi į Ameriką, tačiau į Lietuvą grįžtu kiekvieną vasarą. Labai norisi čia atvažiuoti, ypač, kai vyksta regata. Tuomet čia jaučiasi ta pakili šventinė nuotaika. Smiltynės jachtklube ar Nidoje turiu daug prisiminimų. Sutinku ir pažįstamų buriuotojų. Mūsų karta buvo be galo draugiška – visi draugaudavom. Buriuodavom kartu, o krante į miestą ir šokius eidavom. Mums, moterų įgulai, vaikinai visada padėdavo su sunkesniais darbais, nes mes tiek jėgų, kiek jie, neturėdavom, jei reikėdavo ką sunkesnio pakelti. Su daugeliu bendraujame iki šiol – kai kurių net gimtadienius drauge švenčiame. Buriavime, ypač sudėtingose situacijose, tvirta draugystė yra labai svarbu.
