Pirmoje dalyje papasakojau apie tai, ką patyriau vos tik atvykęs į Kiniją ir dar net nenuvažiavęs į klubo treniruotę. Įspūdžių buvo apstu ir jie tikrai – ne patys geriausi.
Šioje dalyje papasakosiu apie tai, kas vyko per treniruotes. Patikėkite, absurdo buvo ne ką mažiau.
Taigi, paklausęs kiniškų savo „agento-kambarioko“ dainų turėjau netrukus keliauti į treniruotę.
Buvo įdomu, nes sunkiai įsivaizdavau, kas manęs laukia.
Atėjus į rūbinę į akis iškart krito tai, kad treniruotei ruošėsi 30 ar net 40 žaidėjų. Patyriau kultūrinį šoką. Dauguma futbolininkų neturėjo kontraktų. Visai kaip aš. „Zhicheng“ klubas tuo metu skubėjo pabaigti komplektaciją, nes iki čempionato pradžios buvo likusios vos keletą savaičių.
Prieš treniruotę man buvo pasakyta, kad kartu su visais treniruotis nereikės. Neva galėsiu lengvai prasibėgti ratu ir grįžti į lovą bei atgauti jėgas. Kaip ir minėjau, buvau be galo pavargęs ir visiškai neišsimiegojęs. Tokia žinia pradžiugino.
Pradėjau bėgti. Viskas būtų buvę įprasta, tačiau kažkodėl šalia manęs ėmė bėgti ir mano „agentas-kambariokas“. Taip, tas pats, kuris pirmąją dieną nuo manęs neatsitraukė nė per žingsnį. Kuris netikėtai virto ir mano kambario draugu.
Nebegalėjau sutvardyti juoko. Galvojau, gal čia pokštas. Įsivaizduokite, bičas buvo net nepasiruošęs, su džinsais.
Paklausiau jo, kodėl bėga kartu su manimi. Atsakė: „Turiu visąlaik būti kartu su tavimi“. Ir toliau laimingas bėgiojo su džinsais. Šio perliuko turbūt nepamiršiu visą likusį gyvenimą.
Vos prasidėjus treniruotei atkreipiau dėmesį, kad šalia aikštės yra labai daug neaiškių žmonių. Man buvo paaiškinta, kad tai agentai ar „panašaus plauko“ veikėjai.
Visą tą vaizdelį sustiprino dar ir tai, kad tribūnoje, virš visų agentų, buvo įsitaisęs vyriausiasis treneris. Jis sėdėjo tarsi ponas, o agentai visa gerkle jam rėkavo apie savo atvežtus žaidėjus: „Žiūrėk, kaip maniškis kamuolį sustabdė“ arba „Ar matei, kokį perdavimą atidavė?“.
Pasijaučiau kaip turguje arba žirgų lenktynėse. Vieni su kitais varžosi, kurio žirgas geresnis.
Cirkas. Cirkas, kokio anksčiau nebuvo tekę matyti.
Man nematytų vaizdų buvo ir daugiau. Vienu metu klubo darbuotojai atnešė labai dideles padangas. Turbūt buvo nuo kažkokio traktoriaus. Žaidėjams jas reikėjo tai kelti, tai ridenti. Pačioje treniruotės pabaigoje nesupratau, kas įvyko, galbūt kažkas kažkuo prasikalto, bet kinams žaidėjams teko bėgti. Ne šiaip bėgti, o bėgti taip, kad po to vos ant kojų pastovėjo. Nuaidėjus švilpukui visi tarsi negyvi krito ant žemės ir nuo jos dar ilgai nesikėlė. Iš karto pradėjau baimintis, kad kitą dieną lakstyti kaip šuniui teks ir pačiam.
Antrą dieną kažkur mįslingai dingo mano agentas. Bet nėra ko liūdėti. Prisistatė labai linksmas vietinis gyventojas. „Vadinkite mane Patriku“, - iškart pareiškė. Kadangi agento neliko, visur kartu su manimi vaikščiojo ir viskuo rūpinosi Patrikas.
Kitą dieną dar prasibėgau, atlikau jėgos pratimus. Galvojau, gal įvairūs mane stebinantys dalykai baigsis. Klydau. Turėjau pokalbį su treneriu ir jis pareiškė manantis, kad esu geras žaidėjas. Vėl buvo juokinga. Aš net nebuvau prisilietęs prie kamuolio, bet treneris padarė tokią išvadą. Kaip? Nes gražiai bėgau?
Po treniruotės išsimaudžiau ir ėjau pietauti. Šiaip mėgstu kinų virtuvę ir laukiau, kol galėsiu paragauti jų patiekalų pačioje Kinijoje. Valgykloje mane pasitiko trys dideli besisukantys stalai. Panašūs į tuos laimės ratus loterijose. Pasuki stalą, pasiimi, kiek nori maisto, ir valgai.
Tačiau vos įžengus pro kavinės duris nosį ėmė spausti įvairūs kvapai. Ne patys geriausi, sakyčiau. Atsisėdau prie stalo ir svarsčiau, ką galėčiau paragauti, bet nemačiau nė vieno patiekalo, kuris bent jau atrodytų estetiškai. Aišku, iškart sulaukiau vietinių žvilgsnių. Jiems buvo ir labai įdomu, ar valgysiu su pagaliukais, ar ne. Pabandžiau. Visi pradėjo sveikinti.
Man labai padėjo kroatas, kurį sutikau dar oro uoste. Jam Kinijoje tai buvo jau treti metai, todėl klausiau jo patarimų, ką valgyti galima, o ko ne.
Vietiniai man primygtinai bandė įsiūlyti vieną patiekalą. Patys neragavo, tačiau mane mėgino įkalbėti. Nuo jo sklido nekoks kvapas, atrodė negražiai. Paklausiau savo naujojo bičiulio Patriko, kas tai per patiekalas. Nuščiuvau.
Pasirodo, man buvo bandoma įsiūlyti kiaulės skrandžio turinio. Jis išimamas ir iškepamas. Tiesiog. Tai, kas neišeina per storąją žarną, Kinijoje yra išimama ir iškepama. Tad visą praleistą laiką Kinijoje teko maitintis tik ryžiais ir gerti vandenį. Na, kartais suvalgydavau obuolį.
Poilsio beveik neturėjau. Naktį bandydavau miegoti, bet jaučiausi kaip dieną ir užmigti nepavykdavo. Dažniausiai užmigdavau tik paryčiais, sunkiai keldavausi. Esu keliavęs ir anksčiau, bet niekur kitur organizmas taip jautriai nereagavo į laiko skirtumą.
Per antrąją treniruotę gavau patarimą iš kroato. „Jeigu nori pasirašyti kontraktą, per treniruotes turi visiems vadovauti ir daug šnekėti“, - sakė labiau patyręs kolega. Net nesvarbu, kokia kalba tai daryčiau ir ar žodžiai turėtų kokią nors prasmę. Svarbiausia kažką sakyti ir rėkauti. Ypač ant vietinių.
Aš ramus žmogus, bet jei reikia, tai reikia. Per visą antrąją treniruotę žaidėjams angliškai vis mėginau dalinti patarimus, bet nelabai buvo žaidėjų, kurie klausėsi. Dauguma nemokėjo angliškai, kitiems tiesiog nerūpėjo.
Tiesa, treneris net buvo sustabdęs treniruotę ir liepė visiems klausyti mano patarimų, nes „lietuvis gerus dalina“.
Žaidimas „Zhicheng“ komandoje irgi buvo savotiškas. Daug bėgimo, o kraštiniai saugai apskritai turbūt neturėdavo nė sekundės poilsio. Juokingiausia buvo, kai vertėjas Patrikas versdavo tai, ką sakydavo treneris. Jis stengdavosi pamėgdžioti viską. Treneris pakelia rankas? Tai daro ir Patrikas. Treneris rėkia? Rėkia ir Patrikas.
Buvo be galo juokinga. Prašėme jo, kad liautųsi, bet atgal gavome griežtą „ne“. Jam esą buvo liepta perduoti viską taip pat, kaip tai daro treneris.
Žaidžiu vidurio saugo pozicijoje, bet iš manęs ten reikėjo labai nedaug. Visa komandos taktika – gynėjas muša kamuolį toli į priekį dvimetriniam puolėjui. Tik ilgi perdavimai, jokių bandymų žaisti pažeme. Jokių bandymų žaisti technišką futbolą. Aš prisitaikiau. Jeigu reikia mušti tik į priekį, taip ir padarysiu. Juk tai nėra sudėtinga.
Trečiąją dieną ir vėl buvo kuo stebėtis. Tik atsikėlęs sutikau kroatą. Kalbėjomės ir staiga jis ėmė rėkti per visą viešbutį: „Patrikai, kur tu? Aš noriu vandens ir vaisių“. Patrikas prisistatė po kelių sekundžių. Vilkėdamas chalatą, su dantų šepetuku burnoje, bet su vandeniu ir vaisiais.
Paklausiau kroato, kodėl jis taip elgiasi. Atsakymas buvo paprastas: „Taip linksmiau, o Patrikas jaučiasi naudingas“.
Šią dieną peržiūroje nebeliko nė vieno iki tol buvusio legionieriaus. Visi išvažiavo namo. Aš žinojau, kad kitą dieną laukia draugiškas mačas, o jame turėjo žaisti keli potencialūs mano konkurentai. Komandai verkiant reikėjo gynėjo ir saugo. Žinojau, kad viskas spręsis rytoj. Darėsi karšta.
Rungtynių dieną iš viso važiavo žaisti dvi mūsų komandos. Iš pradžių ryte autobusu išvyko dubleriai, o vėliau autobusas turėjo sugrįžti ir paimti mus. Tačiau Kinija nebūtų Kinija, jei kažkas neatsitiktų. Laukėm autobuso, bet jo kaip nebuvo, taip nebuvo. Svarstėme nueiti papietauti, bet radome užrakintas valgyklos duris. Alternatyvų neturėjome, nes buvome kalnuose.
Galiausiai atvažiavo autobusas, bet laukė valandos kelionė, o iki rungtynių buvo likę pusantros valandos. Bent jau davė valgyti. Ko? KFC. Oho. Greitas maistas prieš rungtynes. Galbūt galima pateisinti tik tuo, kad visi skubėjome. Tačiau aš ir vėl patyriau kultūrinį šoką, kai visi maistą užsigėrė pienu.
Atvykus į stadioną jis pasirodė tikrai labai didelis, bet kadangi tai buvo draugiškos rungtynės, žmonių neprisirinko. Tik tolumoje matėme visą komandos vadovybę. Vaizdelis neblogas. Jie atvažiuoja penkiais juodais džipais, kaip iš filmų apie visokias triadas. Tuntas apsauginių, visi juodais kostiumais.
Prieš rungtynes treneris aiškindamas rungtynių planą vėl daug šaukė. Ką tai reiškia? Kad šaukia ir mūsų draugas Patrikas. Labai juokinga, kai jis bandė kartoti tokį įsakmų, pakeltą toną. Treneris buvo panašus į diktatorių, o Patrikui sunkiai sekėsi jį pamėgdžioti.
Rungtynėse žaidžiau nuo pirmų minučių. Viduryje kartu su manimi žaidė vienas vietinis. Kad būtų lengviau komunikuoti paklausiau jo, kaip jį vadinti.
„Just call me Chuj“, - atsakė. „Kaip pasakysi“, - pagalvojau. Taip ir vadinau.
Išėjome į aikštę ir iš karto matėsi, kad varžovų komanda labai gera. Tas pats legendinis kinas iš „Manchester City“ net ir su pilvuku judėjo labai neblogai. Aš jaučiausi išsiblaškęs ir pats, ir jaučiau savo subliuškusį raumenyną. Pradžioje turėjome dvi geras progas, bet neįmušėme. Mūsų komanda mane net kiek nustebino, paliko gerą įspūdį. Visi bėgo kaip užsukti, tiesiog nesustodami.
Deja, man rungtynės baigėsi labai greitai. Aštuntąją minutę įplyšo raumuo. Atlikinėjau perdavimą ir įplyšo. Viskas. Nebegalėjau net kojos pastatyti. Žinojau, kas atsitiko, pažįstu savo kūną. Tai buvo didžiausias košmaras. Neturėjau kito pasirinkimo, paprašiau keitimo.
Kaip man vėliau aiškino kroatas ir kanadietis, kuris taip pat visą tą laiką išbuvo kartu peržiūroje, tai agentas buvo įsitikinęs, jog aš liksiu komandoje, nes treneriui patiko, kaip žaidžiu. Buvo suplanuota man duoti 25 – 30 žaidimo minučių, po kurių būtų pasiūlyta sutartis.
Mane pakeitė norvegas, tada už penkių minučių jį pakeitė afrikietis. Tą patį afrikietį dar pirmame kėlinyje keitė kitas žaidėjas. Vėliau vidurio gynėjus pradėjo išbandyti vidurio saugais. Vienas vidurio gynėjas, pamenu, atėjo keistis ir jam pasakė, kad reikės žaisti vidurio saugu. Jis norėjo nežaisti, bet agentas liepė. Prasidėjo keitimų pasiutpolkė. Sužaidėme 1:1. Geros rungtynės buvo. Vien bėgimas, mušimas, kova.
Po rungtynių mano agentas sėdėjo nuliūdęs ir kas dvi minutes klausinėjo, ar galėsiu žaisti. Iš karto pasakiau, kad negalėsiu rungtyniauti dar tris savaites mažiausiai. Jis visaip bandė įkalbėti, kad pabandyčiau pažaisti už dviejų dienų. Čia kaip Arvydo Sabonio situacija: „Ar įžengsi į aikštelę?“.
Vis klausė ir klausė. Gal 15 kartų. Viešbutyje jam į pagalbą tik su apatiniais atskubėjo ir Patrikas. Aš jam pasakiau, kad ieškotų man bilietų atgal namo. Nepasisekė. Tai – futbolas.
Jis nepasidavė. Sakė: „Palauk, kai ką sugalvojau“. Nuvedė mane į lauką, įsėdome į kažkokį taksi. Važiuojame, o jis pradėjo aiškinti, kad žino, kas mane išgydys. Nuvežė pas kažkokį gydytoją, kuris buvo labiau panašus į šamaną. Su adatėlėmis neva visokius stebuklus išdarinėja.
Parodžiau jam, kur man skauda, paaiškinau, kad negaliu ištiesti kojos. Pabandė kažką padaryti ir liepė atsistoti. Sakė, kad bus geriau. Nebuvo. Tuomet jis pakaitino adatas ir vieną smeigė man tiesiai į ranką. Taip suskaudo, kad nuo to šoko atsisėdau ant kėdės. Galva net apsvaigo. Čia buvo paskutinis lašas, pasakiau agentui: „Užteks visų šitų „bajerių“, važiuojam iš čia‘“.
Chang Li nusivylė ir galutinai suprato, kad nieko nebus. Nepadėjo net šamanas. Tada prasidėjo bilietų paieškos. Galvojau, kad ir čia kils problemų. Nenupirks, kažką sumeluos, bet, mano nuostabai, viską sutvarkė solidžiai. Nebuvo jokių bėdų. Surado. Nupirko.
Kai jau buvo aišku, kad tikrai keliausiu namo, komanda labai netradiciniu būdu išsirinko saugą. Trys saugai turėjo bėgti 30 metrų distanciją ir atbėgęs pirmas gavo kontraktą. Va taip pasirašomos sutartys Kinijoje.
Namo grįžau be nuotykių. Ir ačiū Dievui, nes Kinijoje jų buvo apstu.
Išvažiuodamas tikėjausi susirasti klubą, o gavau filmo verta scenarijų. Gal net dviejų.
