S. Maslobojevas pasakoja, su kokiais iššūkiais gyvenime jam tenka susidurti ir kodėl kiekvienam verta drąsiai pažvelgti savo baimėms į akis.
– Kokie didžiausi iššūkiai, kuriuos įveikėte?
– Su didesniais ar mažesniais iššūkiais susiduriame kiekvienas, aš – ne išimtis. Iššūkiai laukia kaskart, kai reikia daryti ką nors nemalonaus, nepažįstamo ar keliančio baimę. Juos įveikti padeda paprasta logika, kuria vadovaujuosi: nėra galiu-negaliu, noriu-nenoriu. Yra tik – reikia.
Iššūkių pasitaiko įvairių: ledinis dušas po treniruočių, šuoliai į vandenį nuo aukštos pakylos, tapimas tėvu, šeimos galva… Turbūt pirmieji didžiausi iššūkiai buvo tik pradėjus kovoti, einant į ringą prieš tūkstantines minias kautis su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Mane lydėjo milžiniška įtampa, baimė, nepasitikėjimas savimi. Bet lipau per save, o dabar didžiulį spaudimą, kurį patiriu, panaudoju kaip motyvaciją.
– Kodėl, jūsų nuomone, reikalingi iššūkiai?
– Nes tik išeidamas iš komforto zonos patiri transformaciją ir tobulėji. Aš, kaip ir dauguma sportininkų, esu pripratęs prie to adrenalino, tikslų siekimo ir spaudimo. Dabar kitaip negaliu ir net nenoriu gyventi. Iš dalies dėl to ir pasiryžau dalyvauti ekstremaliame 10 kilometrų bėgime su kliūtimis – turiu išmėginti, patikrinti save, ir tai rekomenduoju kiekvienam.
– Ką žmogui duoda tokie fiziniai išbandymai?
– Visų pirma, dalyvavimas „AlfaRUN“ yra ne tik fizinis išbandymas – tai ir susidūrimas su savo baimėmis, pasiryžimas įveikti nepatogumą, karštį, šaltį, nuovargį, o tam reikia tvirto charakterio. Tik treniruodami kūną ir charakterius mes tobulėjame, o ne sėdėdami ant sofos.
Žmogui naudinga save išbandyti įvairiose situacijose, patikrinti save, taip pat pajausti, ką reiškia būti komandoje, padėti kitam ir pačiam priimti pagalbą. Nei vienas bėgdamas su minia nenorės palūžti pusiaukelėje – mes visi kartu galime būti stiprūs ir stumti vienas kitą pirmyn.
Be to, daug naudos žmogui duoda ir pasiruošimas šiam renginiui, gal kažkam tai bus paskata pradėti bėgioti, sportuoti. O sportas juk dažnai lemia ir geresnius mitybos įpročius. Iš viso to išeina, kad žmogus geriau jaučiasi, įgauna pasitikėjimo savimi, sustiprina savigarbą, užsibrėžia naujų tikslų ir supranta, kad kiekvieną dieną nugalėdamas save tampa vis stipresnis.
– Ar jums pačiam yra prireikę kitų žmonių pagalbos? O gal viską pasiekėte vienas pats?
– Mano toks charakteris, kad esu visada pasiruošęs padėti, bet pats stengiuosi neprašyti pagalbos, kol tai nėra būtina. Tačiau puikiai suprantu, kad prašyti pagalbos nėra silpnumo ženklas. Silpnumo ženklas yra net neieškoti problemos sprendimo. Manau, kad apskritai žmonės visuomenėje gali pasiekti geriausių rezultatų tik padėdami viens kitam.
Pats negaliu pasakyti, kad viską gyvenime pasiekiau tik pats vienas. Visuose gyvenimo etapuose prie mano pergalių ir nesėkmių kažkas prisijungdavo, vis atsirasdavo žmonių, kurie palaikė, padėjo, parėmė, užjautė. Esu dėkingas kiekvienam iš jų. Bet pastebėjau ir dar vieną reiškinį. Pasiekus aukštą lygį kai kurie kaip tik nusisuka – gal pavydas ar konkurencija, nežinau. Bet aš labiau koncentruojuosi į tuos, kurie palaiko: mano treneris, auklėtiniai, šeima, draugai.
Jie mato mane kaip žmogų, asmenybę, ne kaip tą, kuris „ tik snukius daužo“. Dėl nuoširdžių ir palaikančių žmonių mano pastangos įgauna prasmę. Kita vertus, kartais motyvuoja ir kritika, tarkime, mano tėvai manęs paauglystėje nepalaikė – ir dėl to galima juos suprasti. Jų nusiteikimas ir netikėjimas manimi mane kaip tik skatino nepasiduoti ir įrodyti savo. Man pavyko – dabar jie jau džiaugiasi mano laimėjimais.
– Ar buvo momentų, kai norėjosi nuleisti rankas susidūrus su sunkumais?
– Tikrai buvo ir būna. Patirdamas tiek tėvų, tiek buvusios merginos nepalaikymą, pavargęs nuo alinančių treniruočių ir spaudimo buvau vieneriems metams metęs sportą. Dirbau Norvegijoje, pinigų turėjau kaip šieno, bet supratau, kad tampu pilka mase. Vieną dieną man pasiūlė kovoti su aukšto lygio sportininku.
Buvau ištisus metus nesitreniravęs, tad pralaimėjau. Tada patyriau lūžį – supratau, kad tai buvo gyvenimo siųstas išbandymas. Paragavęs kovos nebenorėjau to vėl paleisti, supratau, kad tai mano pašaukimas. Ir pažadėjau sau, kad kai kitą kartą gyvenimas man siųs galimybę, aš būsiu pasirengęs ja pasinaudoti. Mečiau darbą ir nusprendžiau, kad geriau būsiu „biednas“, bet laimingas.
Tai buvo ne vienintelis kartas, kai norėjosi viską mesti. Prieš 30 gimtadienį jau kilo minčių, kad gal man nebe tas amžius, kad reikia susitupėti ir kitur savęs ieškoti... Bet suvokiu, kad visos problemos tik galvoje. Daug kas galėtų gyvenime pasiekti aukštumų, jei susitvarkytų su tokiomis mintimis – stabdžiais. Būna, žmogus pamato kliūtį, pasako sau, kad negali jos įveikti, ir net nebando. Nors dažniausiai būtų užtekę vienos pozityvios minties ir truputį pajudėti. Vis primenu sau ir auklėtiniams, kad mūsų baimės yra tik galvoje ir reikia treniruoti ne tik kūną, bet ir charakterį.
– Kaip galvojete, ar tokios kūno ir charakterio treniruotės gali padėti turintiems silpnybių ar priklausomybių?
– Manau, kad tai viena iš geriausių žmogaus sveikimo ir tobulėjimo priemonių. Visų pirma, tikslo siekimas apsaugo nuo beprasmybės jausmo, chaoso, kasdienių užgaidų. Sporte žmogus pamiršta kasdienes problemas, susikoncentruoja, atsipalaiduoja, išmoksta ką nors naujo. Treniruočių metu gali būti sunku, tačiau po jų užplūsta didžiulis malonumas, sustiprėja savigarba, dėl to nebesinori kenkti nei sau, nei kitiems.
Be to, sportuojant kartu su kitais būna dar daugiau motyvacijos. Vesdamas grupines treniruotes matau, kaip auklėtiniai vieni kitus skatina. Kartu siekiant tikslo galima pasiekti tikrai didelių rezultatų. Nereikia užsidaryti vienam su savo sunkumais, jau geriau susirasti hobį, eiti sportuoti, tobulinti save ir su kiekvienu iššūkiu tapti vis stipresniu ir geresniu žmogumi.
