Pažįstu daugybę žmonių, kurie gali prisiekti esantys didžiausi pasaulyje kurio nors klubo sirgaliai: seka „FC Barcelona“ rezultatus su didžiuliu įdomumu, kalbėdami apie „Liverpool FC“ sako „MES nusipirkom tą, MES nenusipirkom ano, dabar jau tikrai MŪSŲ metai“, su Miuncheno „Bayern“ marškinėliais eina į Lietuvos rinktinės rungtynes.

Tie patys žmonės pasakoja, kad Anglijos lyga yra pati konkurencingiausia pasaulyje, „El Clasico“ yra įdomiausias dviejų komandų susitikimas, Dortmundo „Borussia“ turi geriausius sirgalius Europoje. Dėl to pernelyg nesiginčiju, nors nuo keturiasdešimt kartų per metus vykstančio „El Clasico“ jaučiuosi paskutiniu metu pavargęs.

Aš irgi turiu savo mėgstamiausią futbolo komandą ir įdomiausią lygą. Pabandykite atspėti, kokios valstybės tai lyga: šalyje futbolo lygis nėra labai aukštas, rinktinė paskutiniu metu balansuoja ant FIFA reitingo šimtuko ribos, o UEFA vertinimu šalies lyga yra stipresnė tik už dvylika lygų Europoje, tarp kurių yra Juodkalnijos, Gruzijos, Armėnijos, Maltos, Liuksemburgo, Gibraltaro, Andoros, San Marino lygos. Jeigu dar nežinote, tai tos valstybės pavadinimas prasideda „L“ ir baigiasi „A“ ir tai nėra nei Lenkija, nei Latvija. Jeigu ir dabar neatsakėt, nors, jei nuoširdžiai, tai tikėjausi, kad apie ją pagalvosite, tik perskaitę straipsnio pavadinimą, aš jumis kiek nusivyliau.

Taip, taip yra Lietuvos aukščiausia futbolo lyga, tiesiog vadinama A lyga, o ta komanda yra Vilniaus „Žalgiris“. Kodėl man ji patinka? Žinot, lietuvių liaudis sako, kad savi marškiniai arčiau kūno, o su liaudimi nepasiginčysi. Tam yra keletas priežasčių ir apie visas jas – iš eilės.

Pirma, Lietuvoje nepamatysi fantastiškai aukšto lygio futbolininkų – mesiai, ronaldai ir neymarai su savo klubais turbūt čia niekad neužsuks, bet pamatysi savo rinktinės kandidatus, bičus, su kuriais galbūt pats mokeisi žaisti futbolą ir kuriems pasisekė kiek geriau, savo kaimynus, savo draugų pusbrolius, pusbrolių bendraklasius ir kitus. Apie bet kurią lietuvišką komandą ar net rinktinę gali sakyti „mes“, nes ten iš tikrųjų esam mes – tie žmonės vaikšto tarp mūsų, o ne užsidarę kokiuose nors rūmuose už devynių užraktų, kur žmonių akys neužmato. Jeigu Lietuvoje gatvėje pažinsi ir užkalbinsi kokį nors savo palaikomo klubo futbolininką, labai tikėtina, kad maloniai pasikalbėsit, nes mūsų vaikinai dėmesio dar tikrai neišlepinti. Jau kaip anekdotas sklando istorija, kaip į vieną barą žiūrėti futbolo atėjęs Fiodoras Černychas taip ir liko neatpažintas, nors jo paties didžiulė nuotrauka, kviečianti į mačą, buvo iškabinta ant to paties baro langų.

Antra, stadionai Lietuvoje turi keletą didelių minusų, pavyzdžiui, kad padorių jų beveik nėra, o labai retai esančiame auga žolė (futbolas, visgi, žaidžiamas yra ant žolės, ne ant plastmasės, kad ir kokia kokybiška ji būtų), bet ir keletą milžiniškų pliusų. Pavyzdžiui, gali atsisėsti taip arti aikštės ar suolelio, kad gali klausytis, kaip keikiasi treneris, šūkauja atsarginiai žaidėjai ar Andro Švrljuga šaukia „nugara“, įspėdamas savo komandos puolėją apie artėjantį varžovų gynėją. Bet kokioje didesnėje lygoje ir didesniame stadione šito niekad gyvenime nepatirsi.

Trečia, neįtikėtinai žemos rungtynių bilietų kainos – kur dar gali nueiti į aukščiausios valstybės futbolo lygos lyderių susitikimą už 3,5 euro? Alaus bokalas didesnio miesto bare tiek kainuoja, o būtent šitiek už įėjimą rungtynėse su „Trakais“ prašo Vilniaus „Žalgiris“. Jeigu perki to paties „Žalgirio“ abonementą, vienas mačas nekainuoja nė dviejų eurų. Utenoje stebėti „Žalgirio“ ir „Utenio“ rungtynes rugsėjį kainuos 1,5 euro. PUSANTRO EURO. Kokia pramoga, be alkoholio vartojimo namie kainuoja pigiau? O čia gauni porą valandų išėjimo į miestą ir reginio.

Jeigu paskaitėte iki čia, nors ir nemėgstate lietuviško futbolo, labai tikėtina, kad keliaujate rašyti komentaro apie tai, kad čia yra „lažybų lyga“ ir „viskas nupirkta“. Šita kryptimi pagaliau, atrodo, padirbėta gana tvarkingai – kai prieš porą metų dėl lažybų buvo išmestas „Klaipėdos Granitas“, iš lygos dėl tų pačių priežasčių pasitraukė Pakruojo „Kruoja“, šitame fronte sąlyginai ramu ir atrodo, kad pagaliau antrą sezoną iš eilės lygą pabaigs tiek klubų, kiek pradėjo. Žinoma, nereikia pamiršti nutikimo su Kazlų Rūdos „Šilu“, bet ten buvo užkirstas kelias blogiausiam scenarijui. Čia tik belieka pasidžiaugti, kad nuo šių metų pagaliau įsigaliojo baudžiamojo kodekso 182-1 straipsnis, pagal kurį manipuliuotojai sporto varžybomis gali būti baudžiami iki ketverių metų laisvės atėmimo. Sveikintinas ir labai svarbus žingsnis, nors kiek vėlai žengtas.

Be akivaizdžių dalykų – geresnių stadionų, daugiau pinigų ir žiūrovų – yra dar keletas dalykų, kurie lygą padarytų dar įdomesne. Ir ne, tai nėra planas, tai nėra pasiūlymai, tai yra svajonės, bet be svajonių būtų taip neįdomu gyventi.

Pirmiausia, lygai žūtbūt reikia aršaus derbio, ir žodį „derbis“ aš čia naudoju tokia laisvesne prasme, nes nesugebu rasti gražaus žodžio angliškam terminui „rivalry“. Atsimenate, kokie mūšiai vykdavo tarp „FBK Kauno“ ir Panevėžio „Ekrano“ ir kiek jie pritraukdavo žmonių? Tarpusavio konkurencija dažniausiai į gerą išeina vartotojui – futbole irgi.

Tokio derbio daigeliai jau kalasi tarp „Žalgirio“ ir „Trakų“, bet kad tai išaugtų į gražų medį, reikia, kad „Trakai“ pasistatytų A lygos standartus atitinkantį stadioną savo mieste, tuo pačiu sukurdami vieną gražiausių išvykų Lietuvos futbolo istorijoje. Įsivaizduoji – atvažiuoji traukiniu iš Vilniaus per gerą pusvalandį porą valandų iki mačo, suvalgai per brangų kibiną, pasivaikščioji aplink pilį, keliauji į stadioną, pažiūri mačą, po jo vėl sėdi į tą patį traukinį su bendraminčiais, grįžęs VIlniuje nueini kokiam bokalui alaus galutiniam rungtynių rezultatui aptarti, grįžti namo, nueini miegoti ir ryte, eidamas į darbą galvoji, kaip vakar buvo smagu. Man vien nuo šito įsivaizdavimo rasoja kakta ir pilve skraido drugeliai (nors gal čia nuo to paties įsivaizduojamo kibino).

Antras dalykas, žūtbūt reikia stiprių ir konkurencingų komandų Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose. Taip, Kaune jau yra „Spyris“ (žinau, žinau, kad atseit „Žalgiris“, bet palauksiu galutinio teismo sprendimo) ir „Stumbras“, bet abu kol kas nė iš tolo neprimena „FBK Kauno“. Labiausiai iš visų šitų miestų man gaila Panevėžio, kur poekraniniai laikai atrodo labai niūrūs. O tas miestas futbolą myli – iki šiol pamenu draugų pusbrolio iš Panevėžio pasakojimą, kad kaip mes vakare renkamės Liepalotuose žaisti krepšinio, taip Panevėžyje jaunimas vakarais renkasi žaisti futbolo. Tuo metu man tokios istorijos atrodė kaip iš fantastikos srities.

Trečias dalykas – reikia rinktinei prasimušti į kurio nors čempionato pagrindinį turnyrą arba klubams dažniau rodyti tokius rezultatus, kaip šiame sezone parodė „Trakai“ ir „Sūduva“. Pirmu atveju žmonės eis į stadionus pažiūrėti, kaip gyvai atrodo tas Kuklys, kuris Čilei įmušė TĄ baudos smūgį, antru atveju eis pažiūrėti, kaip atrodo Amsterdamo „Ajax“ iš arti ir gal užsikabins už apskritai gyvo futbolo stebėjimo.

Ketvirtas – sportą tikrai labai nuspalvina fanų grupuotės ir jų tarpusavio konkurencija. Iš dabartinės A lygos tokias galima suskaičiuoti tik tris – „Pietų IV“, „Sūduvos sakalai“ ir „Vakarų frontas“. Potencialo tam turim – kiekvienas, net ir nesidomintis futbolu, žino, ką reikia sakyti, kai kas nors sušunka „Kas laimės, kas laimės“, net ir ne tokie dideli futbolo mėgėjai žino posakį „dzūkų tankai nerūdzija“, o aš dar ir dabar kartais susirandu „YouTube“ video, kaip nemažo dydžio „Pirmoji armada“ Panevėžyje siaučia rungtynėse su „FBK Kaunu“. Gargždų „Banga“, Alytaus „Dainava“ – mes labai laukiame jūsų ir jūsų fanų A lygoje!

Kiekvienas geras nuomonės straipsnis turi baigtis kvietimu veikti, tai šitas tikrai ne išimtis – eikit į stadionus, žiūrėkit, palaikykit savo miesto komandas, paskui galėsite girtis, kad ėjot į futbolą anksčiau, nei visi jį pamėgo.