Viena vertus, jis turėjo gerą progą daugiau laiko praleisti su šeima, kuri įsikūrusi Lombardijoje, vos trys valandos kelio nuo Sienos miesto. Tačiau žaidimas vos trečioje pagal pajėgumą Italijos lygoje tapo iššūkiu futbolininkui, kuris didžiąją laiko dalį rungtyniavo aukščiausiose Ispanijos, Italijos, Turkijos klubuose.

Panevėžio „Ekrane“ (1998 m.) profesionalo kelią pradėjusio gynėjo karjeroje – tokie klubai kaip „Brescia“ (Italija, 2002–2008 m.), „Valencia“ (2010–2011 m.), „Sevilla“ (abu Ispanija, 2010 m.), „Sampdoria“ (Italija, 2008–2010 m., 2011 m.), „Lazio“ (Italija, 2011–2013 m.), „Gaziantepspor“ (Turkija, 2013–2014 m.), „Hannover“ (Vokietija, 2014–2015 m.), o prieš Sienos klubą – „Cordoba“ (Ispanija, 2015–2016 m.). Futbolininkas pasidalino mintimis apie žaidimą „Robur“ klube, „Serie C“ pajėgumą ir apie galimybes prisijungti prie Lietuvos rinktinės.

Liūdino skurdus trenerio braižas

– Baigėsi „Serie C“ čempionatas, kaip vertinate šiuos paskutinius futbolo metus?

– Sunku vienu žodžiu apibūdinti – ir sunkiai, ir keistai. Pirmą kartą tokioje lygoje žaidžiau. Nėra taip lengva adaptuotis. Kuo žemesnė lyga, tuo mažiau to futbolo, kokybės. Reikėjo laiko priprasti prie naujo žaidimo ir komandos mentaliteto. Bandžiau, kiek įmanoma ir savo patirties, naudos įdėti. Nebuvo taip lengva, ne viskas padaroma per vieną dieną ir ne visi iškart priima tą informaciją. Daug kas galvoja, kad moka žaisti futbolą.

Bet kai reikia jį iš tikrųjų demonstruoti, tada ir atsiskleidžia galimybės. Tokie vidutiniški metai visiems, visai komandai. Prieš sezoną klube įvyko nemaži pokyčiai, darbą pradėjo nauja prezidentė, buvo suburta visai nauja komanda. Visas pasiruošimas prasidėjo gana vėlai, daugelis komandų jau buvo įpusėjusios savo priešsezoninį ciklą, o mes tik startavome. Antroje sezono pusėje išgyvenome nuokrytį, komanda ieškojo savojo žaidimo, tačiau vėliau ateitis parodė, kad tai nepasiteisino. Išlikome lygoje, toks ir buvo naujai komandai keltas realus uždavinys. Tą pasiekėme, tačiau reikia pripažinti, kad sunkokai. Galbūt pačių ekipos žaidėjų lūkesčiai buvo kiek aukštesni, visi tikėjosi lengvai išlikti lygoje ir galbūt pakovoti dėl aukštesnių vietų.

– Kokie uždaviniai buvo keliami jums aikštėje? Gal tapote trenerio Cristiano Scazzolos žaidžiančiuoju asistentu?

– Ne, nebuvau asistentu. Jis turėjo savo pagalbininkus, treneris Scazzola prie ekipos prisijungė gruodžio pabaigoje. Jis pats rinkosi savo taktikas, žaidimo braižą, kuris man asmeniškai tikrai buvo nepriimtinas, nelabai sutikau su jo diegiamu futbolu. Tiesą sakant, spirti kamuolį į priekį ir tikėtis, kad kažkas įvyks, primityvu. Toks trenerio futbolo suvokimas mane liūdino. Jam sezono viduryje atėjus į komandą, laimėjome pirmas dvejas rungtynes, tačiau vėliau varžovams nebuvo sudėtinga perprasti mūsų braižą.

Trenerio nuomone, turėjome laimėti išnaudoję standartines situacijas, pasižymėti po kampinių, baudos smūgių, kai kamuolys iš ramios vietos siunčiamas į baudos aikštelę. Mano manymu, modeliuojant patį žaidimą nesimatė didelio trenerio indėlio. Jis turėjo savo mąstymą, futbolo viziją, visi gerbėme jo nuomonę, jis stengėsi parodyti savo, tačiau komandai nelabai sekėsi įgyvendinti jo planus. Manau, jis nelabai teisinga linkme ėjo, tačiau esu žaidėjas, o ne jo asistentas, ne treneris, tad turėjau prisitaikyti prie jo siūlomų planų.

– Ar nesigailite pernai priėmęs 3-ios Italijos lygos Sienos komandos pasiūlymą? Nenuvylė čempionato lygis, klubas, rezultatai?

– Apmaudas būtų bergždžias dalykas, jei dabar imčiau galvoti, ką galėjau pasirinkti prieš sezoną ir kaip kitaip galėjo susiklostyti metai. Toks buvo pasirinkimas. Norėjosi žaisti arčiau namų, arčiau šeimos. Šie niuansai nulėmė mano sprendimą. Tai ir man pamoka suprasti žemesnio lygio čempionato niuansus, žaidėjų mąstymą aikštėje. Juk kuo aukštesnis lygis, tuo futbolas yra paprastesnis ir kokybiškesnis.
Marius Stankevičius

– Na, bent jau dar metams liekate Sienos klube, nes praėjusią vasarą pasirašėte sutartį dvejiems metams?

– Dar kitiems metams turiu galiojančią sutartį su šia komanda. Jei ji gerai sužaistų ir pakiltų į „Serie B“, tuomet sutartis būtų pratęsta dar vieneriems metams. Čia jau reikia visam klubui užsibrėžti tokį tikslą, nes vienam jo pasiekti neįmanoma.

– O klubo vadovai ar turi tokių ambicijas kitam sezonui? Ar turi finansinių išteklių stiprinti sudėtį, kovoti dėl aukščiausių pozicijų?

– Neseniai baigėme sezoną, tad sunku pasakyti, kokie klubo vadovų sprendimai bus vasarą ir kaip komanda atrodys rudenį. Nors klubas turi ir noro, ir galimybių, ir ambicijų kilti į viršų. Tik reikia truputį patirties klubo vadovybei, daugiau žaidėjų, galinčių protingai ekipą vesti į priekį. Jei klubas norės kelti aukštesnius uždavinius, turės visi rimtai susiimti ir padirbėti.

– Sprendžiant iš jūsų pozicijos, po beveik dviejų dešimtmečių, praleistų futbole, dar pakankamai turite noro, motyvacijos ir jėgų žaisti futbolą?

– Noro tai yra, svarbu, kad sveikata leistų. Daug ką duoda tie prabėgę metai. Norisi parodyti, kad galima žaisti futbolą žemesniu lygiu, ir kažką nuveikti. Mano tokia užduotis. Jei pavyktų ekipai pakilti į aukštesnį lygį, būtų dar maloniau. Bet gerai taip, kaip yra.

Kovoja Marcas Janko ir Marius Stankevičius

Nuo rinktinės nenutolęs

– Gal pavasarį sulaukėte Edgaro Jankausko skambučio, gal kalbėjote apie galimybes jums prisijungti prie rinktinės prieš artėjantį mačą su slovakais?

– Man atrodo, nesulauksiu aš to skambučio, nes visų pirma man sezonas baigėsi. Laukti tų rungtynių ir treniruotis vienam būtų nelogiška. Norint atstovauti Lietuvai, reikia būti gerai pasirengusiam ir turėti geros žaidybinės praktikos. Šiandien apie tai aš nelabai galvoju, o su Edgaru mes palaikome ryšį, žinau rinktinės niuansus. Džiaugiuosi rinktinės atsidavimu, jos klimato pagerėjimu. Gerai, kad joje atmosfera puiki, tačiau sirgalių lūkesčiai krypsta į rezultatus, o jiems reikia ir gerų futbolininkų. Šiandien žaidėjus turime tuos, kuriuos turime.

Mums lygintis su anglais ar bet kuria kita rimta rinktine sunku. Bet džiaugiuosi vyrų atsidavimu, jie komandai duoda tiek, kiek gali. Labai norėčiau, kad Lietuvos A lyga sustiprėtų. Kol ji netaps stipresnė, tol rinktinei bus sunku. Jei sustiprinsime savo pirmenybes, mūsų žaidėjai turės daugiau galimybių vietoje žaisti aukšto lygio rungtynes. Be to, tiems patiems futbolininkams, jau turintiems patirties, atsivertų daugiau galimybių išvykti į užsienio pajėgius klubus. Dabar pastebiu, kad daug jaunimo išvyksta į užsienį, bando užsikabinti, tačiau išvykus į žinomo klubo jaunimo komandą nėra jokios garantijos, kad tu žaisi ir vyrų pagrindinėje ekipoje.

– Ar turėjote laiko sekti Lietuvos futbolo federacijoje (LFF) vykstančias peripetijas, apie norimus įvykdyti pokyčius, kilusį pasipriešinimą ir atsistatydinusį prezidentą E. Eimontą?

– Negaliu nieko komentuoti, nežinau vidinių dalykų. Apie federacijoje vykstančius procesus sužinau iš žiniasklaidos, žurnalistų rašinių.

– Italijoje yra nemažai jaunimo, priklausančio keliems „Serie A“ klubams, Marius Adamonis atstovauja „Lazio“ jaunimo komandai, Vykintas Slivka žaidžia „Serie B“, „Sampdoria“ klubui priklauso Titas Krapikas, su „Roma“ sutartį turi Tomas Švedkauskas. Gal domėjotės, kaip jiems sekasi, gal jaunimas konsultavosi su jumis, gal klausė kokių patarimų?

– Ne, nebuvo galimybės su jais pabendrauti. Jie patys savo patirtį kaupia. Reikia džiaugtis, kad jie priklauso tokioms komandoms, tačiau jie turi suprasti, kad jei žaidžia antroje ar jaunimo komandoje, dar reikia ilgą kelią nueiti iki pagrindinės sudėties. Žinome, kad yra keletas pavyzdžių, kai jaunuoliai gerų klubų jaunimo komandose ilgai rungtyniavo, pasiekė pergalių, tačiau tas kelias į vyrų futbolą nebuvo sklandus. Tad reikia įdėti daug darbo, kad įsitvirtintų aukštu lygiu ir pradėtų žaisti tikrą futbolą. Sūnūs žengia tėvo keliu

– Gal po truputį planuojate atostogas? Gal su šeima ketinate aplankyti Lietuvą?

– Labai daug neprigalvosi, vaikai namuose, iki birželio vidurio eis į mokyklą. Tad atostogoms dar nieko nenusprendžiau. Norėčiau sugrįžti į Lietuvą, aplankyti mamą, gimines, draugus. Bus matyti. Grįžęs būtinai užsuksiu į Panevėžį, aplankysiu FK „Panevėžys“ komandą, reikės aplankyti ir A lygos rungtynes.

– Jei neklystu, sūnui Kajui – turbūt jau 15-a, o Vėjui rudenį sukaks 10 metų. Gal sūnūs taip pat žaidžia futbolą, lanko treniruotes?

– Taip, jie žaidžia. Yra toks „Brescia“ dukterinis klubas „Lumezzane“, sūnūs rungtyniauja jaunimo ekipose. Bando spardyti kamuolį (red. – šypsosi) ir džiaugtis futbolu.

– Turbūt šį sezoną kaip niekad daug laiko praleisdavote kartu su šeima. Juk po rungtynių per kokią laisvą dieną skubėdavote namo?

– Nuo Sienos miesto iki namų – 3 valandos kelio. Savaitgaliais galėdavau grįžti namo. Po sezono pabaigos davė keletą laisvų dienų, dar klubas nepaleido visų. Dar savaitę, kitą lengvai treniruosimės ir po šio paskutinio pratybų ciklo paleis atostogų. Tada – galbūt į Lietuvą.