Visą gyvenimą Vilniaus Universiteto Fizikos fakulteto Kietojo kūno elektronikos katedros profesorių lydėjo ir orientacininko tapatybė.
Pradėjus derinti laiką su habilituotu mokslų daktaru dėl pokalbio, sakė laiko daug neturįs, nes visa savaitė suplanuota akademinei veiklai: laboratoriniai su studentais ir baigiamųjų darbų gynimai.
Tačiau pasiūlė atvykti į masines orientavimosi sporto varžybas Vilniaus apylinkėse.
„Ten galime ir pasikalbėti. Mane čia visada galite rasti“, – šyptelėjo šiemet 75-metį švenčiantis profesorius, dar ir iki šiandien visada laiko atrandantis orientavimosi sportui.
Pirmose pirmenybėse finišą pasiekė tik kitą dieną
Pirmą kartą Sovietų Sąjungos orientavimosi sporto čempionatas buvo surengtas 1963-iais metais Vidurio Europos kalnyne Karpatuose. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių orientavimosi sportui pereinant iš turistinės pakraipos į aukšto meistriškumo lygį. Tuomet dar jaunas ir energingas 21-erių metų mokslininkas G. Juška laimėjo pirmą vietą ir prisimena kaip iš techniškai sudėtingos distancijos buvo grįžusių tik kitą dieną.
„Buvau paskelbtas Sovietų Sąjungos čempionu, nors iš tikrųjų buvau trečias vienose varžybose ir trečias markiruotoje žymėtos trasos rungtyje. Rezultatą skaičiavo suvedę dviejų dienų rezultatus. Dar kaip dabar pamenu straipsnį apie mano pasiekimą „Tiesos“ laikraštyje“, – dėstė fizikos profesorius, pridūręs, kad apsiprasti prie varžybų vietovės atvyko dar savaitę prieš. Karpatų raižytas reljefas buvo itin svetimas lietuvių delegacijai.
„Stengėmės skirti daug dėmesio bėgimo treniruotėms į pakalnę ir įkalnę“, – prisiminimais apie pasirengimą pirmosioms pirmenybėms dalinosi G. Juška.
Pati pradžia – turistiniuose sąskrydžiuose
Orientavimosi sporto istorijos ištakos perkopia šimtmetį. Iš pradžių Skandinavijoje tai buvo kaip taktinis karinis elementas, kaip greičiau kuo mažesnėmis laiko sąnaudomis naviguotis vietovėje. Tačiau Lietuvoje pirmos šio sporto užuomazgos prasidėjo kaip varžybinis elementas turistiniuose sąskrydžiuose.
„Būdavo anksčiau turistinėse varžybose, taip vadinamose „Turistų sąskrydžiuose“ tokie du renginiai. Vieną dieną eidavome su žemėlapiu, rinkdavome tuos punktus. Tačiau reikėdavo eiti ne po vieną, o kartu su komanda ir dar neštis kuprinėje kažkiek svorio. Trasa buvo ilga, tad ir valgyti kartu įsidėdavome. Kitą dieną sąskrydžio metu būdavo kliūčių ruožas: ar virvėmis laipiojimas, ar pastatyti palapinę reikėdavo – daug atskirų užduočių“, – prisiminė G. Juška.
Reljefo matavimas – vandens vamzdeliais
Habilituotas mokslų daktaras daug laiko savo gyvenime praleido miške ne tik bėgdamas kitų paruoštas trasas. Ilgos dienos kruopščiai vaikštant po žalią miško paklodę užsitarnavo jo autorinio vardo prie 16 žemėlapių sudarymo. Pirmas G. Juškos nubraižytas žemėlapis buvo 1974-ais metais. Tiesa, tais laikais žemėlapių sudarymo priemonės buvo paprastesnės ir reikalavo kur kas daugiau pastangų.
„Vien norint išmatuoti reljefą, reikėdavo pasiimti du vandens lygio vamzdelius ir žingsnis po žingsnio vaikščioti po mišką. Kai išmatuoji kampą tarp kalnelio ir vamzdelio, tada paskaičiavus aišku, kokią horizontalę ten reikėtų žymėti. Dabar kai taip pagalvoji, tai gan vaikiškai tai atrodo“, – apie daug laiko užimančią metodiką pasakojo orientacininkas veteranas.
Šiandien norint tą padaryti užtenka įsijungti palydovinę nuotrauką su reljefo žemėlapio duomenimis. Orientavimosi sporto priešistorės amžininkas prisimena, kad patys pirmi žemėlapiai buvo nupiešti ranka ir violetine spalva.
„Paskui atsirado fotografinės nuotraukos, tačiau jos neturėjo jokio reljefinio žymėjimo. Kontroliniai punktai buvo statomi ne ant konkrečių orientyrų, o bet kur, iš akies“, – pasakojo G. Juška, prisimindamas, kaip kartais po ilgų paieškų tekdavo rasti punktą visai kitoje proskynos pusėje, nei pažymėta.
Sportas akademiniams žmonėms – ne veltui
Kone visą gyvenimą greta su orientavimosi sportu ėjęs G. Juška pastebi, kad visi suinteresuoti užsiimti šiuo sportu, daugiau mažiau turi akademinių pasiekimų. Pačio profesoriaus akademinės veiklos dosjė itin plati. Jis yra dviejų Lietuvos mokslo premijų laureatas ir parašė per 300 mokslinių publikacijų.
„Dar kai bėgiojome sovietmečio laikais, tai visi rinktinės nariai praktiškai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Būtent tokie žmonės čia ir bėgioja. Gal dėl to, kad jiems svarbiau ne tai, kad pademonstruotų savo jėgą. Čia svarbiausia šaltas protas ir loginis mąstymas – kaip optimaliau ir protingiau surinkti visus punktus“, – pasakojo G. Juška apie sportą, kurį žmonės neretai įvardija kaip bėgimą žaidžiant šachmatais.
„Svarbiausias tikslas ne tai, kad vienas kitą nugalėtų, o surastų tuos punktus kuo tiksliau. Užtat ir senukai dar vis laksto, įvairiausio amžiaus žmonės“, – argumentavo G. Juška, kodėl orientavimosi sporte galima išvysti pačio įvairiausio amžiaus žmonių.
Vyriausia kategorija veteranų žaidynėse siekia 90 metų. Dar šį mėnesį pasaulio veteranų žaidynės vyks Naujojoje Zelandijoje, kur orientavimosi sporto varžybose dalyvaus ir gausi Lietuvos delegacija.
