201 cm peršokusi lietuvė pranoko olimpinę čempionę ispanę Ruth Beitią, kuri iškovojo sidabrą (194 cm). Bronza atiteko ukrainietei Julijai Levčenkai, taip pat įveikusiai 194 cm.
– Visa Lietuva iš jūsų laukė medalio. Kaip pavyko susitvarkyti su spaudimu? – lengvoji.lt paklausė A.Palšytės.
– Iš tiesų, nejaučiau spaudimo, nespaudžiau savęs ir neklausiau, ką šneka kiti. Tiesiog giliai viduje tikėjau, kad galiu, kad esu pajėgi šokti du metrus ir daugiau. Tikrai nesitikėjau, kad tai įvyks čia ir šiandien. Labai tuo džiaugiuosi.
– Kaip manėte, kokio rezultato turėtų pakakti pergalei ar medaliui?
– Mantas Lesnickas (rinktinės kineriterapeutas – lengvoji.lt) neleis pameluoti, kad šiandien sakiau, jog medaliai spręsis nuo 194 cm. Šuolininkės šį sezoną turi rezultatų, bet jie nėra apie du metrus. Vakar vyko kvalifikacija, tada matėme, kad danga yra labai savotiška, su ja reikia susidraugauti. Tas reikalauja pastangų, o nuo to kartais kenčia rezultatas.
– R. Beitia varžybas pradėjo nuo 185 cm, o jūs – nuo 180 cm. Kodėl pasirinkote šį aukštį?
– Trenerė rekomendavo pradėti nuo žemesnio aukščio, aš pati norėjau pradėti drąsiau šokti, bet trenerės mintis buvo, kad imam saugiai ir po truputį. Pati Ruth perdėliojo aukščius, nešoko tam tikrų aukščių. Aš to nedariau, o tai plius minus atitiko mano treniruočių planą. Labai džiaugiuosi, kad viskas pavyko iš pirmų bandymų, apie tai buvo galima tik svajoti.
– Ar sekėte situaciją varžybose?
– Ne (juokiasi). Iki 194 cm išvis nežinojau, kokia vyksta situacija. Nuo 194 cm, kai pati peršokau, net užsikimšusi ausis girdėjau kaip publika ošia ar nusivilia. Pati nežiūrėjau nei kaip atrodo šuoliai, nei kaip atrodo bandymai, bet iš publikos buvo galima suprasti, kokia yra situacija. Kai likome trise, supratau, jog medalis yra, bet reikia pakovoti toliau.
– Kai R. Beitia trečią kartą neperšoko 196 cm, kažką užsirašėte į užrašų knygelę. Ką?
– Aš užsirašinėjau savo bandymus. Buvo tokia mintis, kad jei taip nutiks, jog po tam tikro aukščio liksiu viena, nešoksiu pagal protokolą, o bandysiu gerinti savo asmeninį rekordą. Tą pačią mintį iškėlė ir trenerė. Buvau užsirašiusi visus aukščius pagal protokolą, tad teko išbraukti 198 cm ir užsirašyti 201 cm.
– Kaip pavyko nepasiduoti emocijoms, kai auksas jau buvo kišenėje, ir šokti 201 cm?
– Šį sezoną pradėjome bendradarbiauti su psichologe Aiste Žemaityte. Ji atvykdavo į treniruotes, imitavome kvalifikaciją ir varžybas čempionatų metu. Dirbama buvo ne tik su manimi, bet ir su trenere. Ta komanda, kuri laukė tribūnose, buvo visi artimiausi man žmonės – trenerė, kineziterapeutas Mantas, psichologė ir kiti lietuviai sportininkai. Jaučiau didžiulį palaikymą, o tai automatiškai ramino. Kadangi buvo tų imitacijų pridaryta, reikėjo ramiai atlikti savo darbą.
– Ką jums reiškia aplenkti olimpinę čempionę ir geriausią praėjusių metų Europos lengvaatletę Ruth Beitią?
– Tai labai motyvuoja, bet nenorėčiau sakyti, kad va, aplenkiau kažką. Aš pildau savo svajones, savo tikslus. Buvo labai liūdna Rio de Žaneire, kada kitos sportininkės darė tai, ką galėjau padaryti aš. Dėl nesusiklosčiusios aklimatizacijos ir kitų pašalinių dalykų nepavyko padaryti to, ko norėjau. Dabar pagrindinis tikslas buvo siekti savo tikslų, o ne žiūrėti, ką aplenkti.
– Ar medalis bus švenčiamas?
– Tikiuosi (juokiasi).
