„Einu savo keliu. Darbas Lietuvos futbolo rinktinėje suteikia daug puikių akimirkų. Joje tvyro labai geras mikroklimatas, o žaidėjai su nekantrumu laukia kitų rungtynių, per jas padarys viską, ką gali“, – kalbėjo 28 metų R. Garastas.
– Kada ir kaip supratote, kad jūsų senelis yra nepaprastai garsus?
– Nuo vaikystės tai jutau. Dažnai tekdavo būti šalia jo per rungtynes, stebėdavau žaidimą iš tribūnos, sėdėdamas šalia krepšininkų. Matydavau, kad visi labai išgyvena, nors aš nesupratau, kodėl. Kas yra senelis, dar aiškiau pajutau būdamas jau 16–17 metų, kai kartu važiuodavome į baseiną ar vakarieniauti. Tuomet matydavau, su kokia pagarba žmonės žiūri į jį.
– Neužrietėte dėl to nosies?
– Ne, mūsų šeimoje to nėra. Senelis labai išmintingas žmogus, jis visada elgiasi, kalba kukliai ir paprastai. Visą laiką šalia matydavau tokį pavyzdį, niekada neturėjau noro girtis, kas yra mano senelis.
– Kaip reaguoja žmonės, kai pasakote savo pavardę?
– Anksčiau, kai mokiausi, tokių klausimų dažniau sulaukdavau. Dabar rečiau tenka kur nors ištarti pavardę. Futbolo pasaulyje mane jau dažniau atpažįsta, niekam klausimų nekyla.
– Gal esate domėjęsis, ar Garastų Lietuvoje daug?
– Ir aš tuo domėjausi, ir senelis. Kažkada, būdamas mažas, ieškojau Garastų telefonų knygoje, bet neradau. Kiek žinau, ir senelis daugiau Garastų nerado. Neturiu žinių, iš kur kilusi pavardė. Tik močiutė yra pasakojusi apie bajorišką kilmę, sakydavo, kad mes mėlyno kraujo. Žinote, iš tiesų ir man pačiam būtų įdomu plačiau pasidomėti giminės istorija.
– Kai esate su seneliu, ką renkatės žiūrėti – krepšinį ar futbolą?
– Senelis atviras, lankstus, mėgsta visas sporto šakas. Viename interviu jo paklausė: „Tai anūkas jus apgavo, į futbolą nuėjo?“ Senelis atsakė: „Labai gerai padarė.“ Jis ir pats teigia, kad futbolas yra turbūt įdomiausia sporto šaka. Ne veltui tai lyg sporto karalius, juo domisi tiek daug žmonių. Be to, senelio pirmas sportas taip pat buvo futbolas.
– O kaip jums atrodo, kuri sporto šaka sudėtingesnė?
– Futbolas. Jame daugiau dinamikos, žaidėjų, erdvės, greičio. Net vizualiai šie skirtumai aiškiai matomi.
– V.Garastas visada turi savo nuomonę apie krepšinio procesus, dažnai kitokią nei daugumos specialistų. Kokia jo nuomonė apie Lietuvos futbolą?
– Apie krepšinį jis visada pasakys savo nuomonę, nes jį supranta. Tačiau niekada viešai nekalbės apie sritį, kurioje nesijaučia užtikrintas.
– Lankėte krepšinio treniruotes, bet taip ir neužsikabinote.
– Aštuonerius metus žaidžiau stalo tenisą. Paskui nutariau pabandyti krepšinį, tačiau treniruotes lankiau tik mėnesį. Mus treniravo vienas gerai žinomas specialistas. Jis kelis kartus pašaipiai atsiliepė apie mano ant kaktos užsimautą juostą prakaitui sulaikyti, sakė, kad atrodau kaip senukas. Po poros replikų man pasidarė nemalonu lankytis krepšinio treniruotėse. Natūralu, kad taip yra su vaikais: jei malonu, smagu, jie nori lankyti treniruotes, jei nėra malonu, noras sportuoti dingsta. Todėl ir palikau krepšinio treniruotes, nors kieme kasdien jį žaisdavau nuo ryto iki vakaro, rungtyniavau mokyklos komandose.
– Jūsų pavyzdys rodo, kad daugelis trenerių neturi reikiamo psichologinio pasirengimo?
– Taip, pedagogikos klausimas išlieka itin aštrus. Tai skaudi tema. Dirbu su vaikais, žaidžiame su kitomis vaikų komandomis, matau, kaip treneriai įžeidinėja vaikus. Man labai gaila tų vaikų.
– Kaip manote, kodėl treneriai taip elgiasi?
– Tai lemia kvalifikacijos trūkumas ir nuo sovietinių laikų likęs požiūris. Tuomet daug trenerių taip elgėsi. Tačiau toks elgesys su vaikais netinkamas. Man nesuprantamas tas tiesmukumas, rėkimas, įžeidinėjimas. Po tuputį viskas keičiasi, daugiau kalbama apie trenerių psichologinį pasirengimą.
– Danijoje dirbantis treneris Aurelijus Skarbalius sako: vienas iš skirtumų tarp Danijos ir Lietuvos yra tai, kad pas mus treneriai iš vaikų reikalauja pergalių, o ten pergalių norima tik maždaug nuo 16 metų.
– Tai svarbu. Viena pagrindinių Lietuvos futbolo problemų yra mentalitetas. Kai vaikui reikia tobulėti, iš jo reikalaujama laimėti. Tai trumparegiškas požiūris. Vis dar dirbu paraleliai Nacionalinėje futbolo akademijoje su jaunimu. Mano tikslas yra pasiekti maksimumą, bet ne būtinai laimėti. Treniruojant vaikus svarbiausia yra žaidėjų meistriškumo augimas. Pergalės – gerai, ugdo nugalėtojų mentalitetą, tačiau tai nėra pagrindinis dalykas.
Treniravau penkiolikamečių rinktinę, paskui vyresnius. Kai tapau nacionalinės rinktinės trenerio asistentu, jaunimo rinktinės liko nuošaliau, jas perėmė kiti treneriai. Tiesa, dar dirbu lygiagrečiai su futbolo akademijos U-13 komanda.
– Kaip atsidūrėte futbolo aikštėje?
– Buvau miesto vaikas, užaugau kieme žaisdamas krepšinį ir futbolą. Sode turėjau draugą, kuris lankė futbolo treniruotes ir pasiūlė prisijungti. Nuėjau pas trenerį Mindaugą Neorą. Man buvo 14 metų, bet apsimečiau, kad yra trejais metais mažiau. Žaidžiau su to amžiaus komanda, vėliau treneris dar paklausė, ar tikrai esu tokio amžiaus. Vakare treneris paskambino tėvams, mama atsiliepė, treneris pasakė: jei jūsų sūnui iš tiesų tiek metų, mes imame jį į Lietuvos rinktinę. Tuo metu buvo likę trys mėnesiai iki vasaros, baigiau su ne savo amžiaus komanda. Vėliau perkėlė į mano amžiaus grupę.
Treniruotis pradėjau vėlai. Dabar akademijoje yra dvylikamečių vaikų, kurie treniruotes lanko jau 6 metus. Buvau užsispyręs. Kai kieme išeidavau į lauką su kamuoliu, negrįždavau namo, kol padarydavau tai, ką esu sugalvojęs. Visą laiką buvau su kamuoliu, nuolat dirbau individualiai. Turbūt ir persidirbau, vėliau daug traumų patyriau.
– Studijavote Barselonoje ir Amsterdame. Mokydamasis Barselonos universitete stažavotės klubuose „Barcelona“ ir „Espanyol“. Kaip atsidūrėte Ispanijoje?
– Išvykau ten pagal mokymosi programą. Po daugybės traumų nusprendžiau, kad jau laikas pradėti siekti trenerio karjeros. Nuo pirmos klasės žinojau, kad būsiu treneris. Futbolą dar žaidžiau, bet nesiryžau nugaros operacijoms.
Išvažiavau mokytis į Barseloną pusei metų pagal mainų programą, paskui dar turėjau galimybę atlikti praktiką klubuose. Tai buvo juodas darbas nuo ryto iki vakaro. Vienas bendramokslis, dirbantis klube, pasakė, kad galiu rungtyniauti komandoje, žaidžiančioje trečioje ar ketvirtoje lygoje. Nutariau prisijungti. Kurį laiką žaidžiau, siūlė man likti, bet peržiūrėjau savo nueitą kelią, aplinkybes, supratau, kad siekiamo tikslo nenoriu atsisakyti. Pasakiau ilgam neliksiantis, o po savaitės per rungtynes čiurną taip stipriai pasitempiau, kad tai buvo dar vienas ženklas eiti pasirinktu trenerio keliu.
Visą karjerą mane lydėjo traumos. Būdavo, žaidžiu 2 mėnesius, o paskui traumas gydausi 7–8 mėnesius. Taip du sezonus po pusę metų A lygoje žaidžiau. Traumas lėmė netaisyklingas treniravimas, mes gadinome nugaras.
Kai Ispanijoje atlikau praktiką, skraidydavau pirmyn atgal, nes Lietuvoje pradėjau lankyti UEFA kursus trenerio licencijai gauti. Buvo beprotiškai įdomu. Ispanijoje stebėjau visų amžiaus grupių komandų „Barcelona“ treniruotes. Ispaniško futbolo mentalitetą gerai pažinau. Ši patirtis uždegė. Paskaitose nagrinėdavome vakarykščių Čempionų lygos rungtynių ištraukas, nieko panašaus Lietuvoje negalėjau įsivaizduoti. Ten pradėjau kitaip mąstyti, ėmiau formuotis kaip treneris.
– Ispanai parengia daug savų žaidėjų, bet netgi „Real“ remiasi užsieniečiais. Kaip tai paaiškintumėte?
– „Barcelona“ turi vieną stipriausių mokyklų, dauguma žaidėjų – vietiniai. Parengti žaidėjus savo komandai nėra lengva. Lietuvoje visi nori rezultatų ir kartais nesupranta sudėtingos realybės. Šalis turi vieną futbolo akademiją ir tikisi, kad iš jos išaugs dešimt „Real“ žaidėjų.
„Real“ vykdo milžinišką atranką, turi daug vaikų ir pinigų, bet nesugeba patys išsiugdyti bent vieno aukštos klasės žaidėjo. Tai sudėtingas procesas. Lionelį Messi kažkas atrado, jis atvyko į Barseloną, jam suteikė tinkamas sąlygas, bet gali ir dešimtmetį kito tokio žaidėjo neatsirasti.
– Kaip tapote Edgaro Jankausko asistentu?
– Pradėjau kartu su juo lankyti UEFA „Pro“ licencijos trenerių kursus. Per pristatymus reikėjo parodyti savo darbus. Jam patiko mano darbas, mintys, gal išgirdo ir kokią rekomendaciją – negaliu pasakyti. Vieną dieną sulaukiau jo skambučio ir pasiūlymo padėti rinktinei. Nė neketinau atmesti. Tris dienas paskui vien apie tai galvojau.
– Jūsų darbas rinktinėje yra žaidėjų stebėsena, varžovų žaidimo analizė bei naujų technologijų taikymas treniruotėse. Paaiškinkite plačiau.
– Prieš rungtynes kartu su kitu analitiku Mariumi Babravičiumi peržiūrime 4–5 varžovų rungtynes, išanalizuojame jų veiksmus gynyboje, atakoje ir siūlome, kaip mes galėtume kovoti su tokia komanda, kaip išnaudoti silpnąsias vietas. Taip pat peržiūrime savo žaidėjų rungtynių įrašus, kaip jiems sekasi klubuose. Vyriausiasis treneris nusprendžia, kuriuos mūsų siūlymus priimti.
– Po pralaimėtų rungtynių vyr. treneris gali sakyti: Rokas kaltas, neteisingai patarė!
– Ne, pas mus taip nėra. Rinktinėje labai geras mikroklimatas. Žaidėjai, treneriai, gydytojai, tik grįžę namo, jau laukia kitų mūsų susitikimų. Buvimas kartu savaitę yra pats smagiausias laikas. Už tai didžiausi nuopelnai tenka E. Jankauskui.
– Lietuvos krepšinio rinktinė – nuolat pasaulio penketuke, o futbolo rinktinė nepatenka į šimtuką. Kada sumažės šis didžiulis skirtumas?
– Norėčiau paaiškinti keletą dalykų. Tam, kad sėkmingai šalyje būtų plėtojamas futbolas, labai svarbūs trys veiksniai: ekonominė padėtis, to sporto istorija ir masiškumas. Futbolas negauna finansinės pagalbos iš valstybės, juk net nacionalinio stadiono neturime. Istorija tokia, kad mes nė karto nežaidėme Europos ar pasaulio čempionate. Masiškumas irgi žemas – futbolą žaidžia tik apie 10 tūkst. žmonių. Tai juokingas skaičius, į jį įtraukti visi profesionalai, mėgėjai, visos amžiaus grupės. Todėl džiaugiuosi, kad rinktinei kelerias rungtynes gerai sekėsi. Tikiuosi, ateityje bus dar geriau, o tai padės pritraukti vaikų.
– Teisėjas Gediminas Mažeika sako, kad Lietuvoje neįmanoma turėti Eurolygos lygio klubo, nes reikia mažiausiai 30 mln. eurų biudžeto. Ar tai ir yra lemiamas veiksnys?
– Finansai labai svarbūs, bet nesutinku, kad su mažesniais pinigais neįmanoma suburti aukšto lygio komandos. Yra pavyzdžių, kai be didelių pinigų klubai sėkmingai žygiuoja Čempionų ar Europos lygos rungtynėse.
Turime Lietuvoje ambicingą trenerį Valdą Dambrauską, kuris dvejus metus bandė su Vilniaus „Žalgiriu“ patekti į Čempionų lygos grupių etapą. Kol kas nepavyko, gal kiti metai bus sėkmingesni.
Tai labai sudėtinga: Lietuvoje rungtynių lygis nėra aukštas, nuolat žaidi viename lygyje, o paskui staiga turi peršokti į kitą lygį kartą per metus. Tai mūsų problema.
– Rinktinės lygiosios su Škotija (1:1) ir Slovėnija (2:2). Pergalė 2:0 prieš Maltą ir pralaimėjimas 0:4 Slovakijai. Ir vėl visos viltys patekti į Europos čempionatą dūžta?
– Mes žiūrime kitaip, neskaičiuojame taškų. Visi mąstome apie artimiausias rungtynes. Tam atiduodame visą širdį. Kai jos baigiasi, prasideda maksimalus pasirengimas kitam iššūkiui. Dabar laukia susirėmimai su Čekija ir Anglija. Visos mintys – tik apie artimiausias kovas.
Taip gyvename prieš kiekvieną žaidimą ir taip toliau žygiuosime. Iš manęs prognozių neišgirsite, bet mes darysime viską, ką galime. Kovosime kiekvienose rungtynėse.
– Papasakokite apie savo šeimą. Žinau, kad jūsų žmona Kseniya du kartus dalyvavo konkurse „Mis Lietuva“.
– Kseniya yra pelniusi Lietuvos grožio vicemis titulą. Paskui ji pasuko kita kryptimi – į psichoterapiją. Jau turėjo praktikos su žmonėmis reabilitacijos centruose, norėjo toliau dirbti. Bet gimė pirmoji dukrytė Kataleya, jai sausį sueis 3 metukai. O prieš penkis mėnesius gimė Kaetana. Mano žmona – šauni moteris: būdama namuose su dviem vaikais sugeba dar užsiimti savo gėlių verslu, parduoda ypatingas gėles dėžėse („Bloom & Glamour Box“). Žaviuosi ja kiekvieną dieną.
Kseniya – kaunietė, tik gimusi Vokietijoje, nes šeima tuo metu ten gyveno. Visą vaikystę ji praleido Kaune. Pirmą kartą ją išvydau žurnalo viršelyje. Paskui matėmės viešose vietose, galiausiai per internetą paprašiau jos kontaktų. Susitikome, pradėjome bendrauti. Paskui bendravimas ilgam nutrūko, o prieš 5 metus vėl atsinaujino.
Mūsų vyresnioji mergaitė labai aktyvi. Manau, futbolą ji tikrai išbandys, jau dabar žaidžiame su ja. Bet nori ir baletą lankyti, išmėginti kitas sporto šakas. Kol kas vesime ją į futbolo treniruotes, turės kur išlieti energiją.
