39-erių lenktynininkas pasižymi kandumu, tiesmukiškumu, tačiau apie vieną žmogų savo naujausioje knygoje „The Racer“ atsiliepia stulbinančiai šiltai. Tai – geriausias Lietuvos dviratininkas Ramūnas Navardauskas: „Bitėdis barsukas“, kurio žygdarbiai dviračių trasose jau tapo legendomis.
R. Navardauskas – 28-erių šilališkis, į pasaulio profesionalų dviratininkų elitą įsibrovęs 2011-aisiais metais. „Garmin“ komandoje kartu su D. Millaru lietuvis sportavo keletą metų ir savo asmenybe tiesiog sužavėjo patyrusį lenktynių asą.
Nors įvairių titulų ir pasiekimų R. Navardausko karjeroje – apstu, skambiausiais iš jų galima laikyti laimėtą prestižiškiausių „Tour de France“ lenktynių etapą 2014-aisiais ir iškovotą bronzą 2015-ųjų pasaulio dviračių čempionato grupinėse lenktynėse. Pastarasis pasiekimas neliko neįvertintas – Ramūnas buvo išrinktas geriausiu 2015-ųjų Lietuvos sportininku.
Kartu su lietuviu D. Millaras gyveno viename kambaryje – apie savo santykius su bičiuliu tapusiu komandos draugu škotas pasakoja sau įprastu stiliumi, kartu sklandžiai ir kandžiai.
„Ramūnas tapo profesionalu su mumis 2011-aisiais. Tais metais jam sukako 23-eji. Būdamas mėgėju, jis važinėjo taip gerai, kad žmonėms atrodė, lyg būtų prisivalgęs kažkokių narkotikų. Jei jis būtų buvę australas, amerikietis, britas ar prancūzas, dėl jo gabumų nebūtų jokių abejonių. Deja, Rytų Europos šalis dešimtmečiais supo įvairūs gandai dėl neleistinų preparatų vartojimų, netgi išankstinis vakariečių nusistatymas.
Dauguma komandų nė nesivargino jo priimti, nors Ramūnas iš tiesų buvo greitas, labai greitas dviratininkas. Viskas pasikeitė, kai komandos vadovas Jonathanas Vaughtersas kruopščiai ištyrė Ramūno kraują ir parengė jam išsamų psichologinį testą, kurį lietuvis sėkmingai atliko“, – rašo D. Millaras.
„Kai jis atvyko į mūsų komandą, ne itin gerai kalbėjo angliškai. Tiesa, prancūziškai, rusiškai, lietuviškai ir ispaniški kalbėjo puikiai. Tačiau dabar puiki ir jo anglų kalba“, – prisimena autorius, –Užuot įsijungęs televizorių, Ramūnas skaitydavo knygą. Jis labai dėmesingas kitų atžvilgiu, netgi altruistas. Jis kietai miega, keliasi taip vėlai, kiek leidžia dienotvarkė.
Jis juokiasi iš kiekvieno pokšto, išklauso kiekvieną pasakojimą, visada stengiasi likti prie vakarienės stalo, kol būna aišku, kad pavalgė paskutinis žmogus. Jis mieliau klauso, nei kalba. Man jis atrodo didesnis džentelmenas už bet kokį australą, amerikietį, britą ar prancūzų lenktynininką, kokius tik teko pažinoti. Jis patiko visiems mūsų komandos nariams.“
Tapęs profesionaliu dviratininku, R. Navardauskas greitai užsitarnavo netradicinę „Bitėdžio barsuko“ (angl. Honey badger) pravardę. D. Millaras paaiškina, kokia buvo šios pravardės kilmės istorija.
„R. Navardauskas kaip kambario draugas – tylus, gerbiantis kitą, dažniausiai primena miegantį lokį, kuris – visiškas kontrastas jo personai ant dviračio. Tačiau yra ir antrasis lietuvio aš – bitėdis barsukas. Jį taip praminėme po interneto svetainėje „YouTube“ pamatyto video, kurį 2011 m. mums parodė Dave‘as Zabriskie‘is (garsus amerikiečių dviratininkas, – red. past.).
„Per karjerą teko stebėti įvairių dalykų: agresyvumą, šaltakraujiškumo praradimą. Katais žmonės ima stumdytis, persisveria per vairą ar net trinkteli galva, tačiau Ramūnas nė karto nesumažino greičio, nepakeitė pozicijos“, – konstatuoja D. Millaras.
Nors R. Navardausko pavardė tarp daugiadienių lenktynių lyderių figūruoja retokai, o lietuvis distancijas apskritai dažniau užbaigia būdamas tarp paskutinių, tai – taktinės dviračių komandų gudrybės. Lietuviškasis „Bitėdis barsukas“ yra tas žmogus, kuris savo elgesiu trasoje padeda pačioms ryškiausioms komandos žvaigždėms atitrūkti nuo oponentų ir sukuria sąlygas kuo geresniam lenktyniavimui.
„Trasoje Ramūnas – tvirtas kaip uola. Kartais tekdavo matyti, kaip jam reikia atremti įsiveržimus į asmeninę erdvę. Tačiau jis visada, visada laimi ir niekada nepraranda savitvardos, o po lenktynių apie tai nė nekalba. Dauguma iš mūsų jau sėdi komandos autobuse, pasakoja visiems apie dienos įvykius. Ramūnas įlipa, tylėdamas atsisėda, giliai atsidūsta ir sako: „Kaip pavargau, jūs buvote labai stiprūs.“
Mes nutylame ir sužiūrame į jį, lyg norėtume pasakyti: „Tu ką, pats nesupranti?“ Paskui papurtome galvas ir toliau kalbame. Jo žygdarbiai – tiesiog legendos tarp mūsų. Jis daro tai, kas nesuvokiama ne tik mums, bet ir jam pačiam“, – konstatuoja britas.
