Gruodis – mėnuo, kai pasibaigusios svarbiausios metų varžybos, sportininkai gali trumpai atsikvėpti. Tačiau vienas labiausiai tituluotų Lietuvos dziudo imtynininkų, olimpietis Marius Paškevičius nesiilsi.
Pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas, neseniai Italijoje padėjęs „Ceracchini“ klubo komandai iškovoti trečiąją vietą šios šalies čempionate, o praėjusį savaitgalį Šveicarijoje užėmęs septintąją vietą pasaulio kariškių čempionate, prasitaria: „Esu užsidegęs viena idėja“.
Šią idėją Sidnėjaus ir Londono olimpinių žaidynių dalyvis įgyvendins šeštadienį, gruodžio 17 d. Kauno policijos mokymo centro sporto salėje (Griunvaldo g. 8) 10 val. prasidės dziudo parodomųjų programų konkursas ir maksimalių išbandymų turnyras „Geležinė valia“.
„Tradiciškai prieš pat Kalėdas Kaune organizuojame metų pabaigtuvių renginį, dažniausiai vaikų dziudo turnyrą. Šiemet norėjau pasiūlyti kažką nauja. Pati idėja kilo tarptautinėse stovyklose diskutuojant su kolegomis. Labai norėjosi ir Lietuvoje paskatinti ne tik sportą, bet ir dziudo kultūros plėtrą“, – teigė beveik dviejų metrų ūgio atletas.
Pasak M.Paškevičiaus, pasaulyje apie 28 milijonai žmonių praktikuoja dziudo. Jų amžius – nuo kelių metukų iki gilios senatvės. Tačiau konkurencija varžybose labai didelė, o sportas visur reikalauja labai daug: be talento dar reikia ir sveikatos, begalinio atsidavimo, taip pat nemenko finansavimo, tad Lietuvoje įprastai sportininkai baigia karjerą dar jaunimo amžiaus grupėje. Tik vienetai gali sau leisti dalyvauti aukščiausio lygio tarptautiniuose turnyruose. Bet nemažai šalių į dziudo žiūrima truputį plačiau, nei olimpinę sporto šaką, tai ir laisvalaikio forma, tobulėjimo kelias, ir tolimųjų rytų kultūros atspindys.
Pačioje dziudo gimtinėje Japonijoje yra apie aštuonis milijonus praktikuojančiųjų dziudo. Japonijos sportininkai sėkmingai kovoja tarptautinėse arenose, tačiau sportas jiems – tik pradžia kelio, kuriuo keliaujama visą gyvenimą. O tai – keliasdešimt metų ramios ir darnios praktikos. Todėl kasdieninėje aplinkoje dziudo atstovai dažniausia būna nekonfliktiški, kantrūs ir mandagūs visuomenės nariai, jau nekalbant apie visapusiškai išvystytą jų fizinę formą ir sveikatą.
Dziudo, dar XIX a. Jigoro Kano suformuotas kaip judrus kovos būdas, neatsiejamas nuo kino filmo vertų efektingų veiksmų, kuriais smulkesnis žmogus vikrumu gali nugalėti stambesnį priešininką. Tačiau tai tik dalis fizinio asmenybės ugdymo, per kurį grūdinamas bei aštrinamas protas, charakteris ir kūnas. Todėl etika – labai svarbi dziudo kultūros dalis. Dziudo praktikavimo metu įgyjamos tokios socialinės savybės, kaip lankstus konfliktų sprendimas, pagarba priešininkui, mandagumas ir kitos, dažnai lemiančios sėkmingą integravimąsi į visuomenę.
„Dar rudenį pasidalinau savo mintimis apie šios dziudo kultūros plėtrą su sportuojančiu jaunimu. Idėja sulaukė pritarimo, prisijungė kolegos treneriai, ir šiemet pabandysime pasiūlyti kažką kito, kas leistų pažvelgti į dziudo kitu kampu. Tad gruodžio 17 dieną pakviesime visuomenę į dziudo parodomųjų programų konkursą ir maksimalių išbandymų turnyrą „Geležinė valia“, – sakė M. Paškevičius.
Pirmajame parodomųjų programų konkurse nėra jokių amžiaus ar lygio apribojimų. Klubai suburia mišrias komandas, kurios per penkias minutes žiūrovams turi pristatyti patrauklų reginį apie dziudo. Konkurso dalyviai, akcentuodami vieną ar kelias dziudo vertybes, turi platų pasirinkimą ir išraiškos laisvę. Tokiu būdu konkursas tampa savotišku tiltu tarp plačiosios visuomenės ir dziudo praktikų.
Tiesa, sportininkams užduotis nėra tokia paprasta. Dauguma pripratę ruoštis sportinėms kovoms ant tatamio, kur labai daug lemia taisyklės, ir net menkiausia klaidelė gali tapti lemtinga. Todėl rengdamiesi varžyboms, sportininkai siekia ne efektingumo, o veiksmingumo: savo taktiką ir veiksmų arsenalą kruopščiai formuoja atrinkinėdami veiksmus, kuriais saugiau ir paprasčiau pelnyti taškus.
Ant tatamio labai dažnai vyksta nors ir atkaklios, bet lėtos grumtynės, ypač kai susiduria lygiaverčiai priešininkai. Varžovai saugosi, stengiasi vienas kitą sukaustyti, blokuoti ar sutrikdyti kito veiksmus, dėl to gražūs ir aiškūs veiksmai būna gana reti, todėl kenčia reginio estetika. Nepatyrusiam žiūrovui stebint kovą iš šalies, kartais būna sunku įžvelgti lemtingas smulkmenas, perprasti vyksmą ant tatamio ir tuo pačiu įvertinti tikrąjį dziudo grožį. Parodomųjų programų konkurse tenka persiorientuoti į efektingą veiksmų atlikimą, truputį tapti artistais. Viskas turi būti ryšku ir suprantamai pateikta paprastam žiūrovui.
„Antroje kalėdinės programos dalyje – „Geležinės valios“ turnyre – orientuojamės į kitus dziudo aspektus. Tai greičiau grįžimas prie dziudo ištakų, kai dziudo buvo garsus ne kaip olimpinė sporto šaka, o kaip efektyvus kovos menas“, – paaiškino M. Paškevičius.
Kai 1882 metais Jigoro Kano įkūrė pirmąją dziudo mokyklą Kodokan, Japonijoje jau klestėjo daugybė panašaus stiliaus įvairių kovos mokyklų. Pati kova buvo suvokiama praktine prasme, kai veiksmai buvo skirti kuo efektyvesniam priešininko pašalinimui, dažniausiai jį nuožmiai sužalojant ar net nužudant. Nors tuo metu Kodokan buvo laikomas viena iš daugelio džiudžitsu mokyklų, Jigoro Kano humanistinės idėjos smarkiai išsiskyrė tuo metu įprastame kovos meno suvokime.
Pirmiausia įkūrėjas iškėlė visapusiško žmogaus tobulėjimo per kovos pratybas idėją (dziudo antrasis skiemuo„do“ reiškia tobulėjimo kelią), priešininko eliminavimą pakeitė neutralizavimo sąvoka, atsisakė brutualių, žalojančių veiksmų. Tai ne tik nesusilpnino dziudo praktikų potencialo, bet leido kovos pratybas patobulinti nauju metodu – randori (laisva kova). Rezultatas pasireiškė labai greitai: dziudo imtynininkai kovoje nenaudodami žalojančių veiksmų galėjo visa jėga, drąsiai grumtis tarpusavyje, todėl sparčiai tobulėjo. Metodas buvo toks efektyvus, kad netrukus savo įgūdžiais lenkė kitų džiudžitsu kovos mokyklų atstovus.
Kai dziudo kovotojai įvairiose akistatose sėkmingai įveikė priešininkus iš stiprių džiudžitsu mokyklų, smarkiai išaugo Jigoro Kano autoritetas, ir jam buvo patikėta sukurti visos Japonijos džiudžitsu dvikovų saugias taisykles. Tai ir buvo dziudo sporto pradžia. Nuo to laiko dziudo sparčiai išplito pasaulyje, taisyklės kito, o sportas smarkiai evoliucionavo. Šiuo metu jau nėra dziudo ištakose vyravusių bekompromisių kovų, kai nebuvo kovos laiko apribojimo, svorio kategorijų, o pergalę buvo galima pasiekti tik švariu metimu galingai parbloškiant priešininką ant žemės (pagal šiuolaikines varžybų taisykles, pergalei pasiekti užtenka sąlyginės taškų persvaros).
„Šis turnyras, skirtas dziudo gurmanams, bus savotiškas atitrūkimas nuo modernaus sporto ir grįžimas prie dziudo ištakų, priminimas tų laikų, kai dziudo buvo realios kovos būdas, leidžiantis efektyviai kautis su vienu ar keliais nuožmiais priešininkais. Siekiant paskatinti kovotojus kautis visą kovą maksimaliai intensyviai, turnyrui buvo parinktos stipriai sugriežtintos taisyklės, kuriose dalis nuostatų mena pirmųjų dziudo dvikovų laikus. Nugalėtoju bus skelbiamas kovotojas per visą turnyrą surinkęs didžiausią taškų skaičių, teisėjas netoleruos pasyvios gynybos ar kovos vengimo. Ne veltui turnyrą pavadinome „Geležinė valia“.
Tarpusavyje kausis iš anksto sukviesti aukšto lygio dziudo kovotojai. Manome, kad šis varžybų formatas žiūrovams leis pamatyti tikrai labai aktyvią kovą, daug efektingų metimų ir be abejo nesustabdomą kovotojų ryžtą siekiant galutinės pergalės.
Pabaigai turiu pasidžiaugti, kad labai platus visuomenės ratas, dziudo atstovai, verslo organizacijos bei verslininkai labai pozityviai priėmė mūsų idėją, ir tuo pačiu padėkoti visam plačiam pagalbininkų ir rėmėjų ratui, kurio dėka mes galėsime surengti tokį šaunų renginį“, - kalbėjo M. Paškevičius.
