Daugiausiai apdovanojimų R. Paškauskienė pelnė žaisdama poroje su serbu Aleksandru Karakaševičiumi mišrių dvejetų varžybose: jie keturiskart tapo Europos čempionais, du – vicečempionais ir dukart pasipuošė bronza.
Vienas šių bronzos medalių laimėtas šių metų Europos čempionate. Šia bronzine nata 39-erių metų tituluočiausia Lietuvos stalo tenisininkė, kuri varžybose pradėjo dalyvauti būdama 12-kos, pasirodymus Europos čempionatuose žada ir baigti.
Tad Europos čempionate, kuris spalio 18-23 dienomis vyko Budapešte (Vengrija), jai buvo paskutinis. Mišrių dvejetų varžybose su serbu Aleksandru Karakaševičiumi R. Paškauskienė iškovojo bronzos medalį: mišrių dvejetų varžybų pusfinalyje jie po atkaklios kovos 1:3 (9:11, 11:8, 12:14, 9:11) nusileido švedams Matildai Ekholm ir Mattiasui Karlssonui. Prieš tai ketvirtfinalyje lietuvė su serbu 3:1 nugalėjo suomį Benedeką Olahą ir vengrę Georginą Potą. Ši pergalė ir garantavo bronzą.
– Sakėte, kad mama iš Europos čempionato liepė parvežti medalį. Medalį parvežėte, bet Europos rekordo – tapti mišrių dvejetų Europos čempione penktą kartą – nepavyko pasiekti. Ar esate patenkinta Europos čempionato rezultatu – bronziniu trofėjumi?
– Esu labai patenkinta: medalių nedaug ir jį laimėti labai sunku. Ar tai būtų mišrūs dvejetai, ar asmeninės varžybos, ar moterų dvejetai – visur vienodai sunku laimėti medalį. Manau, man šis Europos čempionatas jau paskutinis, ir jame iškovojau medalį, tad labai džiaugiuosi.
– Ko pritrūko iki to penktojo auksinio medalio? Gal slėgė psichologinė našta?
– Pirmi mačai buvo labai sunkūs ir labai daug streso. Ir pradėdavome pralaiminėdami – 0:2 ir panašiai, reikėdavo atsilošti. Tad streso būdavo pirmuose mačuose. O kai reikėjo žaisti dėl medalio su suomiu ir vengre, tai buvo pirmas mačas, kai galėjau žaisti šviežia galva, visai ramiai ir suprasti, ką darau. Stresas iš pradžių tikrai jautėsi. O ko trūko? Trūko šviežumo – buvome pavargę. Aš dieną prieš sužaidžiau 19 setų: nuo ryto vyko mišrių dvejetų varžybos, po to dvejetų varžybos su Egle (Stuckyte – aut. past.), vėl kitas dvejetas ir po trijų valandų stojau žaisti dar asmeninėse varžybose.
Dvejetų varžybos prasidėjo 10 val. ryto, tad aš atvažiavau 8 val. ryto į salę, o asmeninės varžybos vyko 4 valandą – visa diena salėje, net negalėjau į viešbutį nuvažiuoti pailsėti. To ir trūko per mačą su švedais. Ir A. Karakaševičius buvo pavargęs, nes ji buvo ką tik, prieš 10 minučių, baigęs mačą, be to, dar jį pralaimėjo, tad nuotaika buvo tokia... Šviežumo trūko, pavargę buvome. O švedai buvo ant bangos. Man atrodo, jie medalio apskritai dar nebuvo laimėję, tad to medalio labai norėjo – mes norėjome, bet buvome prislėgti. Ir kūną visą skaudėjo po tų vakarykščių 19 setų, atrodo, kad net temperatūra pakilusi. O masažuotojo jokio neturime...
– Ar jau galutinai apsisprendėte, kad tai buvo paskutinis jūsų Europos čempionatas? Gal dar persigalvosite?
– Manau, kad reikia išeiti – Europos čempionatas tikrai paskutinis. Gegužę dar vyks pasaulio asmeninis čempionatas. Kadangi dar atstovauju Budapešto klubui, Čempionų lygoje žaidžiame, tai, manau, ir pasaulio čempionate dar reikia sužaisti. O Europoje su medaliu reikia išeiti – viskas.
