Konkurso rezultatų neprognozuoja
Tris dešimtmečius užsitęsusiame Nacionalinio stadiono gimdyme vėl prasideda sąrėmiai.
Vilniaus savivaldybė ir Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) paskelbė koncesininko, turėsiančio pastatyti ir iki 25-erių metų valdyti Daugiafunkciniu kompleksu perkrikštytą bazę, paieškas.
Privatus partneris įsipareigos suprojektuoti ir suręsti mažiausiai 15 tūkst. vietų stadioną, atitinkantį UEFA ketvirtą kategoriją, o greta jo – ne mažesnį nei 300 vietų vaikų darželį, kultūros ugdymo centrą ir biblioteką, sporto muziejų, meninės gimnastikos, bokso, imtynių, fizinio pasirengimo, tris krepšinio ir vieną rankinio sales, ne mažiau kaip tris futbolo treniruočių aikštes, lengvosios atletikos stadioną, administracines patalpas.
Į projektą ruošiamasi investuoti 73 mln. eurų – 36,6 mln. žada skirti valstybė, 2,9 mln. – Vilniaus savivaldybė, 33,6 mln. tikimasi iš ES fondų.
Be to, savivaldybė komplekso operatoriui kasmet atriektų iki 0,5 mln. eurų išlaikymo kaštams.
„Reikia išjudinti šį projektą iš mirties taško, nes tai – tokia rakštis, kad gėda prieš visus“, – kalbėdamas su DELFI, neslėpė sostinės vicemeras Linas Kvedaravičius.
Gėdytis tenka ir dėl absurdiškų dar 1987 metais prasidėjusių statybų tempų, ir dėl niekam nebereikalingų stadiono karkaso konstrukcijų, į kurias 2008 metais bergždžiai sukišta 35 mln. eurų.
Bet teigti, kad paskelbtas konkursas atgaivins amžiaus projektu ironiškai pravardžiuojamą Nacionalinį stadioną, L. Kvedaravičius dar nesiryžta.
„Viskas priklausys nuo to, kiek kompanijų pareikš norą dalyvauti. Laukiame paraiškų, kad turėtume ką vertinti. Be abejo, tai daryti reikia aktyviai – reikia reklamuoti šį projektą visoje Europoje ir pasaulyje, kad kuo daugiau operatorių pritrauktume į konkursą. Tuomet, tikiuosi, būtų galima gauti ir gerą kokybę, ir kainą“, – sakė vicemeras.
Bet ar suderinti šiuos du kintamuosius išties įmanoma? Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentui Edvinui Eimontui taip neatrodo – jis baiminasi, kad šykštumas vėl palaidos projektą.
Abejoja dėl konkurencingumo
LFF vadovo manymu, Daugiafunkcinis kompleksas privačias bendroves dabar gali sudominti nebent riebiu statybų užsakymu ir garantuotomis metinėmis savivaldybės išmokomis.
Esą koncesininko konkurso sąlygos parengtos taip, kad pagal jas suprojektuotas stadionas – viso komplekso centrinė ašis – iš anksto pasmerktas pralaimėti konkurencinę kovą.
„Visiškai šalia jau stovi „Siemens“ arena, kurioje telpa daugiau nei 10 tūkst. žiūrovų. Ir jos pagrindinis pliusas – stogas, dėl kurio arena gali veikti 365 dienas per metus. O stadionas galės būti naudojamas tik ribotą skaičių dienų. Automatiškai statome projektą, kuris bus nekonkurencingas, pasmerktas gyventi iš subsidijų. Tai reiškia, kad į projektą ateis koncesininkas, kurio tikslas bus pastatyti statinius ir gauti išmokas“, – DELFI pareiškė E. Eimontas.
Nori išvysti UEFA Supertaurę
Trečiadienį paskelbtose koncesininko konkurso sąlygose nustatyta, kad, vertinant gautus pasiūlymus, lemiamas veiksnys bus kaina.
Komplekso sukūrimo išlaidų, išlaikymo sąnaudų ir sporto bazės nuomos dydžiai kartu sudarys du trečdalius galutinio balo. Projekto architektūriniai ir technologiniai sprendiniai, funkcionalumas, papildomos vietos žiūrovams stadione ar verslo plano kokybė lems likusį trečdalį įvertinimo.
E. Eimonto nuomone, tai reiškia, kad konkursą laimės mažiausią kainą, o kartu – ir prasčiausią kokybę, pasiūliusi kompanija.
„Turėtume statyti ne dvidešimto amžiaus pradžios ir net ne jo pabaigos stadioną. Arena turi būti šiuolaikiška, atitinkanti dabartines technologijas. UEFA ketvirta kategorija iš esmės jau yra vakarykštė diena. Juk stadioną statome artimiausiems dvidešimčiai metų – ateityje tikrai nesiimsime jokio panašaus projekto. Statome vienintelį tokį objektą, todėl jis turi būti išskirtinis – toks, kuriame norėtų apsilankyti užsienio turistai. O ne, grubiai pasakysiu, dėžutė, dar vienas „Akropolis“ iš konteinerių.
Aš nekalbu apie deimantines lubas ar grindis. Turiu omenyje naujausias technologijas. Nesakau, kad būtinai reikalingas užtraukiamas stogas – reikalingas bevielis internetas žiūrovams, vaizdo ekranai, akustika, infraraudonaisiais spinduliais šildomos tribūnos, 15-20 proc. erdvės užimančios VIP ložės, patogi logistika, galbūt atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas. Bet reikalavimuose viso to mes nematome“, – tvirtino LFF prezidentas.
Be to, jis įsitikinęs, kad 15 tūkst. vietų stadionas būtų per mažas. Net nepaisant to, kad pačiai federacijai retai kada pavyksta užpildyti 5 tūkst. vietų LFF stadioną, kuriame šiuo metu namų rungtynes žaidžia Lietuvos futbolo rinktinė.
E. Eimonto nuomone, tikslingiau būtų statyti 30 tūkst. vietų areną, kadangi tokios dar nėra visose Baltijos šalyje.
Artimiausias stadionas, kuriame išsitenka 30 tūkst. ar daugiau žiūrovų, iškilęs už 450 km nuo Vilniaus esančioje Varšuvoje (58 tūkst. vietų). Be to, Lenkijos sostinėje yra ir 31 tūkst. žiūrovų talpinanti arena, o visoje valstybėje, kurioje 2012 metais vyko Europos futbolo čempionatas, pastatyti dar septyni panašaus dydžio stadionai: Katovicuose (55 tūkst.), Gdanske (44 tūkst.), Poznanėje (43 tūkst.), du Vroclave (43 ir 35 tūkst.), Krokuvoje (33 tūkst.) ir Zabžėje (32 tūkst.).
E. Eimonto logika tokia: analogų Baltijos šalyse neturintis stadionas kainuotų daugiau, bet tuo pačiu esą labiau domintų tarptautinius operatorius, nes leistų pritraukti renginius, skirtus visam regionui.
„Žmonės dažnai galvoja: Jėzau, kada gi Lietuvoje surinksime tokią masę žiūrovų. Bet čia – vištos ir kiaušinio problema. Renginių ir koncertų, kuriems ir 30 tūkstančių nebūtų riba, tikrai esama. Manau, turint modernią infrastruktūrą ir gerą vadybą, stadionas anksčiau ar vėliau užsipildytų. Ir pats projektas būtų patrauklus operatoriams, užsiimantiems stambaus masto renginiais“, – dėstė E. Eimontas.
Jo žodžiais, 30 tūkst. vietų stadionas jau būtų įdomus ir tarptautines futbolo varžybas organizuojančiai UEFA.
„Neformaliai man buvo pasakyta, kad tokiu atveju visiškai realu būtų Vilniuje surengti UEFA Supertaurės rungtynes. Be to, panašu, kad 2020 metai nebus vieninteliai, kai Europos čempionatas vyks išsibarstęs po daugelį šalių. Turėdami tokį stadioną, potencialiai galėtume pretenduoti į finalinio etapo rungtynes“, – tikino E. Eimontas.
Tiesa, suskaičiuoti, kiek dvigubai erdvesnės stadiono tribūnos išaugintų Daugiafunkcinio komplekso kainą ir jo eksploatavimo išlaidas, jis nesiėmė.
O būtent tai dabar, panašu, labiausiai rūpi projekto užsakovams.
„Jeigu siūlomos kainos viršys turimas lėšas, konkursas apskritai gali neįvykti. Galime pastatyti didžiulį stadioną, bet kiek jis bus užpildytas, kokie bus jo išlaikymo kaštai? LFF irgi negali užtikrinti jo užimtumo.
Be abejo, visiems norėtųsi didesnio stadiono, bet reikia realiai žiūrėti į pinigus, kuriuos viešasis sektorius gali skirti statyboms ir išlaikymui. Konkurso sąlygos – ganėtinai laisvos, jei kas nors pasiūlys daugiau nei 15 tūkst. vietų žiūrovams, už tai numatyti papildomi balai. Tik kartu turės ir pagrįsti, kaip stadionas išsilaikys“, – aiškino L. Kvedaravičius.
Lenkijos lyga – ne išeitis
Originalią idėją, kaip spręsti Nacionalinio stadiono užimtumo problemas, metų pradžioje buvo pateikęs Vilniaus „Žalgirio“ klubas.
Bendraudami su projekto užsakove ir viena klubo dalininkių savivaldybe, daugkartinių Lietuvos čempionų vadovai užsiminė apie galimybę ateityje dalyvauti ne tik šalies pirmenybėse, bet ir Lenkijos aukščiausioje „Ekstraklasa“ lygoje. Esą žaidimas kur kas pajėgesniame čempionate pritrauktų ir didesnius būrius žiūrovų, kurie leistų klubui tapti Daugiafunkcinio komplekso nuomininku.
Tuomet tokia mintis susilaukė galybės neigiamų reakcijų abiejose valstybėse, ja nesižavi ir E. Eimontas.
„Manau, greičiau jau atsiras UEFA inicijuotos regioninės lygos nei „Žalgiris“ pereis į Lenkiją. Nesakau, kad esu prieš, bet nėra taip paprasta migruoti iš vienos šalies į kitą. Klubas gyvuoja toje vietoje, kurioje gimė, kur turi ryšį su bendruomene. Žinoma, yra Lichtenšteino, Velso išimtys. Bet tai – tikrai išimtys, o ne taisyklė“, – komentavo LFF prezidentas.
Puošti šimtmečio šventei išeis nebent griaučius
Teikti pirmines paraiškas Daugiafunkcinio komplekso statybų ir valdymo konkursui kompanijos galės iki spalio 7 d.
Numatyta, kad sutartis su būsimu koncesininku turi įsigalioti 2019 metų balandį – kitaip tariant, iki to laiko bazė veiklos nepradės.
Anksčiau skelbta, kad naujame stadione 2018 metais turėtų vykti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio renginiai. Bet L. Kvedaravičius pripažįsta, kad ir šį terminą reikia pamiršti.
„Pagal kalendorių nepanašu, kad renginiai vyks tenai. Įstatymai nustato griežtas ir ilgas tokio konkurso procedūras, terminus, ir jų reikia laikytis. Kad ir kaip norėtųsi, bet nuskubėti šioje vietoje nelabai išeina. Jeigu padarytume kokių nors klaidų, konkursas gali būti skundžiamas, o to nesinorėtų dar labiau“, – konstatavo vienas miesto vadovų.
Primename, kad Nacionalinis stadionas pagal architekto Algimanto Nasvyčio projektą imtas statyti 1987 metais. Planuota, kad tai bus pagrindinis šalies stadionas, turėsiantis apie 30 tūkst. sėdimų vietų.
1993-iaisiais arenos statybos buvo užkonservuotos. Iki to laiko spėta pastatyti stadiono požeminę dalį, išlieti tribūnų pamatus.
2007 metų spalį – praėjus metams po to, kai Vyriausybė pripažino stadioną Šeškinėje nacionalines svarbos sporto objektu – po neskelbiamų derybų su bendrove „Veikmė“ ir statinio statybos valdytoju „Vilniaus kapitaline statyba“ pasirašyta statybos sutartis ir pradėti darbai.
Vis dėlto 2009 metų lapkritį Aukščiausiasis Teismas šią sutartį pripažino niekine ir neteisėta. Sutrikusio valstybinio finansavimo pristabdytos statybos galutinai įstrigo, o milžiniška statybų aikštelė ant Šeškinės kalvos buvo palikta likimo valiai.
