Legendinis Lietuvos futbolininkas Rusijoje leidžiamam žurnalui "Futbol" neseniai papasakojo apie didžiausius karjeros išgyvenimus. V. Ivanausko karjeroje greta džiugių pergalių buvo ir karčių nusivylimų.
- Kai pradėjote žaisti Vilniaus "Žalgiryje", jus iš karto nusižiūrėjo Maskvos CSKA.
- 1984 metais CSKA iškrito iš SSRS aukščiausios lygos ir nusprendė burti naują komandą. Senius išvaikė ir ėmė kviesti jaunus - gal pusę jaunių rinktinės surinko. Aš kaip tik kilau "Žalgiryje", manimi jau domėjosi "Spartak" ir "Dinamo". Sezono pabaigoje su "Žalgiriu" laukė komercinė išvyka į Kiniją. Pirma tokia kelionė su vyrais, aš laimingas. Ir likus dienai man pasakė, kad neskrendu, antraip Maskvoje iš karto paims į armiją. Jaudinausi - komanda išskrido, o aš likau. Atvyko net majoras iš CSKA ir sako: "Mes paimsime tave. Ne dabar, pavasarį. Nes treneris to nori. O jei nenorėsi žaisti futbolo - tarnausi su baltosiomis meškomis."
Etapas CSKA buvo laiko švaistymas. Komandoje buvau vienintelis lietuvis, buvo sunku prisitaikyti prie rusiško mentaliteto. Tačiau ši patirtis po to man labai pravertė. Vėliau grįžau į "Žalgirį". 1987-aisiais pasiekėme piką: laimėjome SSRS pirmenybių medalius ir Universiados auksą.
- Universiadoje žaidėte prieš tikrus studentus?
- Neįtikėtinai atrodė Jugoslavijos rinktinė. Dejanas Savičevičius, Draganas Stojkovičius, Srečko Katanecas. Visi jie buvo studentai. O dar ir publika juos palaikė, nes žaidė namie. Finalas buvo lengvas - 5:0 įveikėme Pietų Korėją. Dabartinės universiados kitokios, o tuomet tai buvo lyg olimpinės žaidynės. Tik sportininkai turėjo studentų statusą.
- Galėjote ir auksą parsivežti iš Seulo. Kodėl treneris Anatolijus Byšovecas išbraukė jus iš olimpinės rinktinės sąrašo?
- Labai skaudi tema. Visose stovyklose iki paskutinės buvau tarp pagrindinių komandos žaidėjų, formavusių jos stuburą. Ir likus 3-4 savaitėms iki olimpiados man pasakė, kad nevyksiu. Iškvietė kitą futbolininką, kuris net stovyklose nedalyvavo. Nežinau, ar dėl asmeninių, ar dėl politinių priežasčių taip pasielgta, tegul tai lieka trenerio A. Byšoveco sąžinei. Bet žaisti olimpiadoje aš nusipelniau. Dėl to liko nuoskaudų.
- Tais pačiais metais su SSRS rinktine vykote į turne Kuveite bei Sirijoje. Jus sutiko kaip žvaigždes?
- Buvome priimti puikiai. Žmonės noriai ėjo į stadionus, tiesa, vien vyrai, pasipuošę vietiniais baltais nacionaliniais drabužiais. Bealkoholinis režimas - labiausiai stebinęs dalykas, su kuriuo tuomet susidūrėme. Sezonas lyg ir baigtas, o nė lašo negalima. Tiesa, mes ir taip bijojome "paragauti" - buvome pusiau profesionalai.
- Kaip prisimenate SSRS rinktinės trenerį Valerijų Lobanovskį?
- Tai žmogus, numatydavęs 3-4 žingsnius į priekį. Kalbėdavo jis mažai, bet jo žodis būdavo įsakymas. Šis treneris iš vidutinių gabumų žaidėjo padarydavo meistrą. Žaidėjai V. Lobanovskio prisibijojo ir dirbo atsakingai.
- Buvote tarp kandidatų žaisti 1990-ųjų pasaulio čempionate. Kaip jautėtės sužinojęs, kad nevyksite į Italiją?
- Nujaučiau, kad taip bus. Aš dar 1988-aisiais privalėjau vykti į Europos čempionatą. V.Lobanovskis sakė: "Valdai, "Žalgiryje" tu geriausias, bet man to nepakanka. Jei nori žaisti UEFA taurėse, Europos ir pasaulio čempionatuose - pereik pas mane į Kijevo "Dinamo" komandą". Davė du mėnesius pagalvoti. Bet greitai paskambino ir paklausė, ar priėmiau sprendimą. Pasakiau, kad lieku "Žalgiryje". Maniau, kad Kijeve neatlaikysiu konkurencijos. Dabar suprantu, kad klydau.
- Išvykus į Austriją suvokėte, kad Geležinė uždanga nusileido?
- Mes ir anksčiau su rinktine kelioms dienoms vykdavome į Rytų Vokietiją ar Rumuniją, bet tuomet šalia nuolat būdavo žmonės, kurie drausdavo tai vieną, tai kitą. Pasitraukus iš SSRS čempionato kiekvienas žalgirietis troško išvykti į Europą. UEFA varžybų metu matėme, kokie ten stadionai, požiūris į futbolą.
Prasimušėme nelengvai. Su Arminu Narbekovu atvykome į Vienos "Austria" ir jau antrą dieną mums pasiūlė kontraktus. Tačiau vidaus taisyklės neleido jaunesniems nei 27 metų žaidėjams išvykti iš Sovietų Sąjungos. Tuomet I lygoje žaidusio Maskvos "Lokomotiv" treneris Jurijus Siominas pasakė - padėkite iškopti į aukščiausiąją lygą, aš padėsiu jums. Jis turėjo ryšių futbolo federacijoje. Žodį tesėjo. Lapkričio 3 dieną su "Lokomotiv" pasiekėme tikslą, o lapkričio 5 dieną jau buvome Vienoje.
- Kaip atrodė Austrijos čempionatas?
- Tuomet jis buvo solidesnis, netrūko žvaigždžių. Treniravo Ernstas Happelis, žaidė Toni Polsteris, Andreasas Herzogas, Stanislavas Čerčesovas, mudu su A. Narbekovu atvykome. Susirinkdavo daug žiūrovų. Turėjome butus, automobilius, tvarkingas aprangas. Laisvalaikiu galėjome daryti ką norėjome. Niekas mūsų nepersekiojo ir nebaugino. Tai atrodė kaip stebuklas. Per trejus metus Austrijoje laimėjome viską.
- O kodėl nepavyko užkariauti Vokietijos?
- Austrai siūlė likti, netgi pasą siūlė, bet mano tikslas buvo Bundeslyga. Hamburge sirgaliai mane mylėjo, iki šiol turi vėliavą su mano pavarde. Bet gavosi taip, kad atėjus naujam treneriui turėjau išvykti. Norėjau žaisti. Nors kvietė į Bundeslygą tik ką iškopęs "Wolfsburg", grįžau į Austriją. Deja, iš Bundeslygos gali išeiti bet kur, o sugrįžti labai sunku.
- Tapus treneriu pirmoji sėkmė su "FBK Kaunu" atėjo labai greitai. Kur sėkmės paslaptis?
- Tai mano gimtojo miesto komanda. Buvau motyvuotas ir turėjau tikslą, tėvas nuo mažens mane griežtai auklėjo.
- Papasakokite apie pažintį su Vladimiru Romanovu.
- Dirbau ambicingame klube Vilniaus "Vėtroje" ir rinktinės treneriu štabe. Su rinktine skridome į rungtynes Škotijoje. V.Romanovas skrido kartu, kaip sirgalius. Jis neeilinis žmogus ir puikus verslininkas. Atsisėdo šalia ir sako: "Noriu matyti tave Kaune". Taigi, sutikau.
- Kodėl treniruodamas "Kauną" sutikote tapti Edinburgo "Hearts" trenerio asistentu?
- Treneris turi tobulėti. Su "Kaunu" laimėjau viską, bet tai buvo kaimo lygis. V.Romanovas sako: "Valdai, privalai progresuoti". Tuomet nuvykau į "Hearts" stovyklą Šiaurės Airijoje ir tapau asistentu. Vokiškai kalbėjau puikiai, angliškai - pusėtinai.
- Ne per daug lietuvių buvo "Hearts" klube?
- Kad jie buvo vieni lyderių. Pavyzdžiui, Saulius Mikoliūnas, Deividas Česnauskis, Edgaras Jankauskas. Užsieniečių netrūko, tie patys čekai keli buvo. 2006 metais užėmėme antrąją vietą. Pirmą kartą istorijoje kažkas įsiterpė tarp "Rangers" ir "Celtic".
- Kažkada norėjote treniruoti Lietuvos rinktinę. Dar turite tokių svajonių?
- Dabar esu gerai susipažinęs su lietuviška futbolo virtuve, tad ši svajonė dingo. Pažvelgus į Lietuvos jaunimo lygį supranti, kad futbolas čia neturi ateities. Nebežinau, ko tikėtis ateityje. Perspektyvos menkos.
