„Treneris jau skambino ir teiravosi, kaip man sekasi. Aš jį pasveikinau su naujomis pareigomis, pakalbėjome taip, kaip ir turėtų būti profesionaliame gyvenime. Buvo specialistų, kurie galvojo, kad paskambinti žaidėjui yra kažkas baisaus, o Edgaras jau dabar elgiasi kaip profesionalas. Pozityvo tikrai daug įnešė“, – pokalbį su portalu futbolas.lt pradėjo 32-ejų metų Ž. Karčemarskas.
– Žydrūnai, kaip suprantu susitarėte su treneriu, kad grįžtate?
– Tai jis net nepasakė, ar aš reikalingas. Tiesiog turėjome labai normalų vyrišką dalykišką pokalbį. Edgaras profesionalas – jis bando žiūrėti į priekį. Čia tik ankstesni treneriai sakydavo, kad pakalbėti su žaidėju – ne jų pareigos. Labai žemas lygis.
– Tai ką galima reziumuoti iš pokalbio su E. Jankausku?
– Jei atvirai, pasakiau, kad galvoju užleisti vietą jaunimui. Nenoriu skelbti čia kažkokių ultimatumų ar skambių pareiškimų, tačiau iš tikro manau, kad mano laikas jau baigėsi. Kiek gi galima? Juk jei manęs nebus – niekas nesugrius. Yra jaunų perspektyvių vartininkų, kuriems būtų papildoma proga užsikabinti.
Pasakiau taip, kad jei labai reikės – padėsiu. Neatsisakysiu. Tačiau jau atėjo laikas, kai turiu užleisti savo vietą. Nors kokia mano vieta? Aš jos jau trejus metus neturiu (juokiasi).
– Ar girdžiu jūsų balse nuoskaudą?
– Nepasakyčiau, kad tai nuoskauda. Juk visada būdavo, kad reikia važiuoti ir važiuoji. Ne už pinigus, o todėl, kad taip reikia. Ir taip dešimt metų – kaip pagrindinis vartininkas. Staiga vieną dieną nebetinki ne tik kaip pagrindinis, tačiau nebetinki net kaip trečias vartininkas.
Man tiesiog nesuprantama, nes profesionalai taip nesielgia. Atrodo, juk niekas nepasikeitė. Kaip žaidžiau Turkijoje „Gaziantepspor“ klube – taip ir dabar žaidžiu. Nebuvo taip, kad per vieną dieną forma labai kristų.. Tai ne nuoskauda – tai tiesiog nesupratimas kai kurių žmonių veiksmų.
– Pasakysiu atvirai, LFF koridoriuose girdėjau, kad Ž. Karčemarskas nekviečiamas, nes pardavė rungtynes Latvijoje? Teko kažką panašaus pačiam girdėti?
– Girdėjau.. Man protu nesuvokiama, kaip aukštas pareigas užimantys žmonės tokius dalykus gali susigalvoti. Jau nekalbu apie tai, kad juos dar kažkam pasakoti. Iš tikro, juokingos man tokios kalbos. Bet tuo pačiu – graudžios.
– Prieš tai, kai Lietuvos rinktinei tapote per prastas, kurį laiką ruošdavotės rungtynėms kartu su Giedriumi Arlauksiu...
– Su Giedriumi buvo geri darbiniai santykiai. Jokių problemų. Man keista, kai žmonės jį kaltina, kad ne aš, o jis pagrindinis vartininkas. Bet juk jis savęs į vartus nepasistatė. Aš apskritai dėl bendravimo su niekuo neturėjau problemų. Giedrius – ne išimtis.
– O nostalgijos rinktinei nebuvo?
– Per daug to nesureikšminu. Tiesiog neturėjau pasirinkimo – pradėjo nekviesti ir tiek. Juk dėl to nepradėsi graužtis nagus ir nevažiuosi pas močiutę į Alytų ant pečiaus pagulėti. Ne, gyvenimas tęsėsi toliau – tiesiog jame nebuvo rinktinės.
– Tai koks tas turkiškasis gyvenimas?
– Viskas gerai. Pripratau čia – viskas patinka. Žaidžiu geram čempionate, geroje komandoje. Ko daugiau norėti? Vasarą baigsis sutartis, tada reiks galvoti, kas toliau, tačiau kol kas mėgaujuosi ir tiek. Svarbiausia, kad esu reikalingas.
