Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjunga pranešė, kad vienas geriausių visų laikų Lietuvos penkiakovininkų paskirtas teisėjauti 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Iki šiol olimpinių žaidynių šiuolaikinės penkiakovės varžyboms Lietuvos atstovas yra teisėjavęs tik kartą: 1980 m. žaidynėse Maskvoje dirbo dabartinis Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas.
Prieš trejus metus spalvingą sportinę karjerą baigęs E. Krungolcas šiuo metu beveik visą dėmesį skiria šeimai – ypač daug jo atitenka dvejų metukų dukrai. Tačiau nuo sporto E. Krungolcas nenutolo – dirba Lietuvos olimpiečių asociacijoje, teisėjauja tarptautinėse varžybose. 42-ejų metų olimpietis LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“ atskleidė, kad neatmeta galimybės padirbėti treneriu – sukauptą didžiulę patirtį yra kam perduoti.
– Nuo sportinės karjeros pabaigos praėjo treji metai. Dažniau sapnuojate pergales ar nesėkmes?
– Sapnai aplanko visokie: juose būna ir pergalių, ir nusivylimų. Dažniau sapnuoju nesėkmes, bet tokie jau tie sapnai. Kai prisimenu, ką pasiekiau ir kaip tą buvo įmanoma padaryti, kartais šiurpas nukrato. Dabar visa tai atrodo kaip iš fantastikos srities. Galima tik įsivaizduoti, koks jaučiausi stiprus ir kokia sėkminga buvo mano karjera.
– Kuo dabar užsiimate?
– Darbuojuosi Lietuvos olimpiečių asociacijoje. Veikla nėra labai arti sporto, bet su juo susijusi. Bendrauju su jaunimu, pasakoju, ką pasiekiau, kiek kainuoja pergalės profesionaliems sportininkams. Esu patenkintas savo dabartine padėtimi, juolab kad ryšiai su penkiakove išliko stiprūs ir galiu save realizuoti teisėjaudamas.
– Jau pasiekėte pergalę ir kaip teisėjas. Kaip reagavote sužinojęs, kad esate paskirtas dirbti Rio de Žaneire?
– Žinoma, labai nudžiugau sužinojęs šią žinią. Vykti į olimpines žaidynes – bet kam didelis džiaugsmas. Tai yra aukštas mano, kaip teisėjo, darbo įvertinimas ir kartu parodytas didelis pasitikėjimas, kuris reiškia, kad šioje srityje esu profesionalas. Tai – tarsi savotiškas medalis.
– Ko reikia norint būti teisėju?
– Kaip ir visose sporto šakose, yra tam tikri mokymai, kursai, egzaminai. Baigęs sportuoti, kad nejausčiau tuštumos, nusprendžiau likti tarp savų ir ėmiausi tokios iniciatyvos. Išsilaikiau egzaminus ir jau kelinti metai esu kviečiamas teisėjauti į pasaulio ir Europos čempionatus.
– Ar daug buvusių penkiakovininkų teisėjauja varžybose?
– Tai lemia žmonių prigimtis. Vieni linkę būti treneriais, turi pedagogo gyslelę, kiti tampa teisėjais, dar kiti pavargsta nuo sporto ir apskritai keičia veiklos sritį. Man įdomu šiame sporte, tai yra artima mano karjerai, tik šiek tiek statusas pasikeitė. Vis dar jaučiuosi kaip varžybų dalyvis. Be manęs, lietuvių tarp teisėjų kol kas nėra, bet keli sportininkai iš užsienio, su kuriais pats sportavau, teisėjauja. Tiesa, nežinau, kurie iš jų atrinkti dirbti olimpinėse žaidynėse, bet tarptautinėse varžybose mes susitinkame.
– Kokia šiuolaikinės penkiakovės teisėjo darbo specifika? Ar teisėjaujate visose rungtyse?
– Mano kvalifikacija leidžia man teisėjauti visose penkiakovės rungtyse, bet yra viena sporto šaka, kuri reikalauja labai didelės patirties – tai fechtavimas. Žmogus iš gatvės, kad ir išklausęs kursus bei gavęs diplomą, ne visada supranta, kas ten vyksta. Ten jau reikia turėti gerą akį, mokėti išnagrinėti sudėtingas situacijas, suvokti daugiau subtilybių. Teisėjauti fechtavimo rungčiai reikia ypatingų gebėjimų. Aš, kaip buvęs sportininkas, gerai išmanau visas smulkmenas.
Kita sudėtinga penkiakovės rungtis – jojimas. Ten taip pat būna įvairiausių situacijų, kurias labai svarbu gebėti įvertinti greitai. Jei sportininkas nuverčia kliūtį, teisėjai negali susėsti ir tartis, kokį sprendimą priimti – susiklosčius pačioms sudėtingiausioms aplinkybėms reikia ne tik labai tikslaus, bet ir greito verdikto. Paprasta situacija: žirgas sustoja prieš kliūtį ir ją nuverčia. Teisėjui reikia staigiai nuspręsti, ar stabdyti pasirodymą, ar tęsti. Teisėjai yra atsakingi ir už taškų skaičiavimą.
– Papasakokite apie darbą Lietuvos olimpiečių asociacijoje.
– Esu sporto renginių vadybininkas. Daugiausia užsiimame švietimu – dirbame su mokyklomis, moksleiviais. Glaudžiai bendradarbiaujame su Lietuvos sporto muziejumi Kaune. Dažnai kartu važiuojame į įvairius renginius. Smagu, kad mokyklos pačios mus kviečiasi. Moksleiviams pirmiausia pasakoju apie savo sėkmės istoriją, savo karjerą, kad tai, ką pasiekiau, nėra kažkas nežmoniško ir kiekvienas norintis ir daug darbo įdėjęs žmogus gali tiek pasiekti. Kol dar esu šiek tiek žinomas, jaunimą tokios istorijos domina, o gyvi pavyzdžiai juos labiau skatina nei parašytos istorijos.
Kitas mūsų tikslų – suburti olimpiečius. Yra būrys veiklių olimpiečių, kurie nori ir gali dalyvauti tokiuose renginiuose. Rūpinamės vieni kitais, stengiamės padėti, jei kažkam reikia pagalbos. Tai mus vienija ir padeda suprasti jaunimui, kas yra sportas ir aktyvus gyvenimas.
– Kaip gyvenimą pakeitė dukros gimimas?
– Gyvenimas pasikeitė jau tada, kai žmona tapo nėščia. Turiu pasakyti, kad jis pasikeitė tik į gerąją pusę. Gimus dukrytei gyvenimas tapo labiau mobilizuotas, atsirado interesų, kurių iki tol nebuvo. Anksčiau viskas buvo skiriama tik sportui, rezultatams, o dabar visas laikas bei pastangos – šeimai ir pirmiausia dukrai. Iškovotas medalis, kad ir olimpinis, yra tas pats, kas pamatyti dukros šypseną. Ji yra pats didžiausias mano apdovanojimas.
– Kokių dar turite gyvenimo planų?
– Sunku pasakyti, kas laukia ateityje. Nenoriu nurašyti trenerio darbo. Norėčiau savo patirtį kažkam kryptingai perduoti ir matyti, kaip žmogus tobulėja, keičiasi, dalyvauja varžybose. Nenoriu spėlioti, kaip susiklostys gyvenimas, bet ši profesija man įdomi. Norėčiau dar labiau save išnaudoti sporto srityje. Šeimos pagausėjimas? Viešpaties keliai nežinomi – niekada nesakyk „niekada“.