Su rankinio teisėjomis susitikome prieš pat joms išskrendant į Prancūziją, kur jų laukė Čempionų lygos rungtynės. Aušra ir Viktorija pasidžiaugė, kad tenka teisėjauti tokiame turnyre, o taip pat prisiminė iki šiol svarbiausias rungtynes, kuriose teko dirbti: 2013 m. Europos jaunių merginų čempionatas ir rungtynės dėl bronzos medalių, 2014-2015 metų iššūkio taurės (Challenge Cup) antrosios finalo rungtynės ir to paties sezono Lietuvos Vivus.lt vyrų rankinio čempionato paskutinės finalo rungtynės.
Paklaustos apie rungtynes, kuriose labiausiai norėtų teisėjauti, abi teisėjos net nedvejodamos pamini olimpines žaidynes ir jose vykstantį rankinio turnyrą. Šiai svajonei pasiekti Aušra ir Viktorija dar turi apie 10 metų, būtent tiek dar turėtų trukti jų karjeros, kurių didesnioji dalis jau prabėgo, tad prisiminti yra ką.
Kartu nuo universiteto laikų
„Kartu mokėmės ir pabaigėm tuometinį Lietuvos kūno kultūros institutą (LKKI). Po mokslų visą laiką rankinis buvo šalia, kartu pradėjome 1996 metais treniruoti vaikus, o po kelių metų, 1999 pasiūlė teisėjauti. Pirmos rimtos rungtynės buvo 2000 metais“, – pirmus žingsnius su švilpuku rankose prisimena Viktorija.
Kalbėdama apie pirmus kartus, Aušra prisimena ir tarptautines patirtis.
„Labai išgąsdino, kai pirmą kartą teisėjavome Čempionų lygoje Vengrijoje. 2000 žiūrovų, triukšmingi, visai šalia aikštės, gerai palaiko savo komandą. Bet nustebino – jei teisėjauji be klaidų, jokių priekaištų teisėjui nebūna“, – pirmą čempionų lygos krikštą prisiminė Aušra.
Abi teisėjos pastebi, kad beveik visą tą laiką buvo kartu, tačiau tai netrikdo, o netgi priešingai, tampa privalumu.
„Esame geriausios draugės, laisvalaikį net kartu leidžiame. Aišku būna visko. Trintis atsiranda, kai tenka porą savaičių gyventi kartu, bet per tiek metų išmokome būti kartu. Žinome, kada kuriai nusileisti. Esame žmonės, tai natūralus procesas“, – apie darbinius ir ne tik tarpusavio santykius pasakoja Viktorija.
„Sunku surasti tinkamą porininką. Tai, kad esame tiek laiko kartu, yra mūsų stiprybė. Sakėme net gimdyti eisime kartu“, – ir rimtai, ir juokais kolegei pritarė Aušra.
Teisėjos pastebi, kad kartais tenka teisėjauti su kitais teisėjais. Tuomet trūksta „susižaidimo“. Pirmas kėlinys būna sunkus, tenka sekti ir suprasti kaip dirba kitas, nei įprastai, porininkas.
Skirtumai, privalumai ir trūkumai
Aušrai ir Viktorijai tenka teisėjauti ir moterų, ir vyrų kovoms. Abi tuo labai patenkintos ir neslepia, kad jei ne teisėjavimas vyrams Lietuvos rankinio lygoje, būtų sudėtinga Europoje teisėjauti aukščiausio lygio moterų ekipoms. Darbas su vyrų ekipomis yra puiki proga pasiruošti būtent tarptautinėms rungtynėms, kuriose itin dideli greičiai.
Kalbėdamos apie tarptautinį rankinį, jos pastebi, kad ypač malonu teisėjauti visose Skandinavijos šalyse, kuriose aukšta palaikymo kultūra. Čia pat Viktorija akcentuoja, kad tai neatleidžia nuo atsakomybės dirbti maksimaliai gerai.
„Jei suklydai – žiūrovai tau tai pasakys, bet prie smulkių niuansų nesikabinėja“, – skandinavišką palaikymą apibūdina Viktorija.
Aušra pritaria savo kolegei bei papildo ją, kad visur yra sava kultūra ir visur yra įdomu. Kiek „karščiau“ aikštėje būna pietų šalyse.
Dažnos kelionės, pasak abiejų pašnekovių, vienas iš šio darbo privalumų. Tiesa, kartais tenka praleisti artimųjų gimtadienius ar savus švęsti užsienyje. Rimtų trūkumų savo darbe Aušra ir Viktorija neįžvelgia.
„Pradžia buvo sunki. Lietuvos vyrai nepripažino moterų teisėjų, reikėjo įrodyti, kad galime. Kai pradėjome teisėjauti, buvo toks požiūris, kad atėjo kažkokios „mergaitės“, bet dabar jau viskas gerai. Kai gavome Europinę kategoriją, kartu su įvertinimu pradėjo mus gerbti“, – sunkiausias išgyventas akimirkas, kurios jau nepasikartos, prisiminė Aušra.
Kalbėdamos apie klaidas, kurių neišvengia niekas, teisėjos pastebi, kad kaip tai atrodytų keista, bet teisėjauti aukščiausiame lygyje yra lengviau nei rungtynėms, kuriose yra aiškus favoritas ir kuris turi didelę persvarą jų metu. Čia pat paaiškina kodėl.
„Visada įdomu teisėjauti aukšto lygio komandoms, kuomet rungtynės vyksta taškas į tašką. Darome mažiau klaidų, labiau susikoncentruojame. Kai žaidžia skirtingų lygių komandos, daug klaidų daro žaidėjai ir tai trukdo teisėjauti. O lygioje kovoje negali klysti, nes tai gali nulemti kažkieno pralaimėjimą“, – papildydamos viena kitą darbo niuansus paaiškina pašnekovės.
Nuo prietarų nepabėgsi, bet krosą bėgti tenka
Nors ši teisėjų pora patyrusi bei vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, vis tik yra prietarų, kuriuos atlieka abi teisėjos tam, kad rungtynės vyktų sklandžiai.
„Lietuvoje aptariame komandas, jų žaidimo stilių, o kitur nelabai žinai tų komandų. Tačiau visada prieš išeinant į aikštelę, dar teisėjų kambaryje, atsisėdame viena prieš kitą, giliai iškvėpiame ir pasakome“, – pirmą prietarą atskleidžia Aušra.
Viktorija čia pat įvardiną antrą. „Likus 10 minučių iki kėlinių pabaigos sau mintyse pasakome, kad reikia susikaupti. Tam, kad neprarastumėm koncentracijos.“
Žinoma, gerą teisėjavimo lygį lemia ne prietarai, o tinkamas pasiruošimas darbui. Abi teisėjos kas dieną vaikšto į sporto klubą ir, žinoma, bėgioja krosą bei taip palaiko ištvermę reikiamame lygyje.
Kad būtų geriau…
Rankinis nestovi vietoje. Jei rankinio visuomenė linkusi pastebėti, kad per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė žaidimo tempas ir kiti elementai, tai pašnekovės primena, kad artimiausiu metu gali keistis ir taisyklės. Tiesa, perversmų tikėtis nevertėtų.
„Įvairiuose tarptautiniuose turnyruose išbandytos naujos taisyklės. Man įdomi pasirodė mėlyna kortelė. Reglamentuotas sužeisto žaidėjo aikštės palikimas. Pagal naują tvarką, toks žaidėjas, jeigu dėl jo sustabdė laiką, negali dalyvauti kitose keliose atakose. Reikia bent trumpam „pasigydyti“. Tokios taisyklės siekia atbaidyti nuo „Holivudo“ scenų. Visi nauji pasiūlymai ateina iš Europos. Visa tai ir žaidėjų, ir teisėjų naudai. Pas mus gal sunkiau priima tas taisykles. Tarkim, sakoma, kad krašto žaidėją saugo Dievas. Lietuvoje ne visos komandos gali tai suprasti“, – naujausių teisėjavimo tendencijų sekimo svarbą akcentuoja Viktorija.
Pabaigai teisėjos palinkėjo daugiau bendradarbiauti Lietuvos teisėjams ir treneriams. Rengti bendrus susitikimus tam, kad abiejų pusių atstovai geriau suprastų vieni kitus ir kiltų mažiau klausimų kodėl buvo priimtas vienoks ar kitoks sprendimas.
