14 metų laukta šventė Estijos sporto mėgėjams prasidėjo liūdnai – pirmame mače į Europos krepšinio elitą sugrįžusią komandą čekai sutriuškino 80:57.
Užtat nuotaika Taline gerokai praskaidrėjo po kelių valandų, kuomet Konstantinas Vasiljevas vieninteliu taikliu smūgiu paliko Lietuvos futbolo rinktinę be taškų.
Nors ir neturėdami didelio teritorinio pranašumo, estai iki pertraukos šeimininkavo „A. Le Coq“ stadiono aikštėje, perdavimų kombinacijomis arba žaidimu vienas prieš vieną išmaudydami lietuvių gynybos grandį.
Pastarojoje nebebuvo daug kritikos sulaukusio Tado Kijansko – vidurio gynėjų porą sudarė Linas Klimavičius ir Marius Žaliūkas, o kairiajame krašte traumuoto Vytauto Andriuškevičiaus vietą užėmė Egidijus Vaitkūnas. Bet ir atnaujintos pajėgos neišvengė klaidų lygioje vietoje.
Karščiausios kibirkštys prie lietuvių vartų pasipylė 38 min., kuomet Joelis Lindpere galva smūgiavo į virpstą.
Vos prasidėjus antram kėliniui gelbėti svečius nuo įvarčio teko jau M. Žaliūkui, koja „išgriebusiam“ į vartus kritusį kamuolį.
Maždaug keturis šimtus Lietuvos sirgalių „A. Le Coq“ arenos tribūnose stvertis už galvų – tik jau iš apmaudo – 56 min. privertė Fiodoras Černychas, mušdamas iš 10 metrų įsigudrinęs prašauti aukštai į dausas.
O 71 min. krito lemtingas įvartis, kai Lietuvos rinktinės gynėjai iš akiračio baudos aikštelėje pametė K. Vasiljevą, šaltakraujiškai sušaudžiusį Giedrių Arlauskį.
Pakeisti rungtynių eigą Taline lietuviai buvo bejėgiai – nepadėjo nei po traumos grįžęs kūrybingiausiu rinktinės saugu laikomas Arvydas Novikovas, nei vietą aikštės viduryje vėl užėmęs žaidimo organizatorius Mindaugas Panka.
Igorio Pankratjevo auklėtiniai turėjo septintą kartą per pastarąsias aštuonerias rungtynes palikti aikštę nuleidę galvas. Paskutinę pergalę Lietuvos rinktinė šventė praėjusį spalį, kuomet Vilniuje 1:0 nugalėjo tuos pačius estus.
Gal todėl ir rasti naujų nesėkmės priežasčių svečiams sekėsi sunkiai – po dvikovos jie pirštais badė tik į sėkmės stoką.
„Toks futbolas – neįmušėme mes, įmušė jie. Buvo lygus žaidimas, laimėjo tie, kurie įmušė. Galbūt tik pirmame kėlinyje per laisvai leisdavome varžovams atakuoti kraštais. Praleidę įvartį bandėme žaisti atviresnį futbolą, daugiau kurti, bet gal jėgų nebebuvo. Kokia nuotaika po rungtynių tvyrojo rūbinėje? Visi buvo supykę, nes norėjo laimėti“, – kalbėjo saugas Vykintas Slivka.
„Pralaimėjimas labai skaudus. Rungtynės su estais – derbis. Kaip ir Vilniuje, jos vyko iki pirmo įvarčio. Turėjome gan gerų progų, neįmušėme. O jie įmušė, ir dėl to laimėjo. Tiesiog jiems šiandien labiau pasisekė“, – tvirtino puolėjas Deivydas Matulevičius.
„Buvo lygios rungtynės, bet jie savo progas išnaudojo, o mes – ne. Šiandien mums buvo sunku pradėti atakas, nelabai radome laisvo ploto. Ir estai gerai žaidė atlikdami tolimus perdavimus, ypač jų kapitonas Ragnaras Klavanas“, – pridėjo kitas puolėjas Lukas Spalvis.
Ir tik jis pripažino, kad Lietuvos rinktinė nebeturi teisės toliau riedėti laisva pavara.
„Labai liūdna, tikrai nesijaučiame gerai, esame nepatenkinti savimi. Reikia pradėti kažką analizuoti, kažką keisti. Meistriškumas? Jis yra toks, koks yra... Mes išeiname į aikštę ir atiduodame viską. Jeigu daugiau negalime, vadinasi, taip jau yra“, – atsiduso L. Spalvis.
Ar permainos turėtų prasidėti nuo trenerių štabo? Regis, pats I. Pankratjevas apie tai dar nebuvo susimąstęs.
„Pagalvosiu. Ačiū už pasiūlymą“, – sulaukęs tiesaus klausimo apie atsistatydinimą, atsiliepė rinktinės strategas.
