– Po garsios avarijos 1976 m. Niurburgringe jūs visuomet nešiojote raudoną kepuraitę. Sklando gandai, kad rėmėjams logotipas ant šios kepuraitės per metus kainuoja 1,2 mln. eurų?
– Panašiai tiek.
– Kodėl jūs esate įvertinęs save taip brangiai?
– Aš tapau pasaulio čempionu, po to patekau į avariją, kuri yra žinoma net tiems, kurie visiškai nesidomi automobilių sportu, bet sugrįžau ir vėl tapau pasaulio čempionu, kai laimėjau titulą pusės taško skirtumu. Visi šie įvykiai labai padidino mano populiarumą, o pasirodęs meninis filmas „Lenktynės“ dar labiau jį padidino.
– Kalbama, kad jūsų pirmoji žmona Marlen pasibaisėjo, kai po avarijos jūs vėl stojote į startą?
– Mes susituokėme, o po trijų savaičių aš patekau į avariją. Tais laikais aš buvau nepataisomu egoistas. Kiekvieną savaitgalį lenktyniaudamas aš labai smarkiai rizikavau. Todėl turėjau išsivaduoti absoliučiai nuo visų aplinkybių, kurios man trukdė susikoncentruoti, kad per lenktynes nepadaryčiau klaidų. Bet toks buvo mano darbas, mano gyvenimas. Marlen galų gale su tuo susitaikė, nors ir be galo išgyveno.
– Kodėl, vos neatsisveikinęs su gyvybe, jūs vėl ryžotės rizikuoti?
– Tai normalu. Vieni žmonės yra linkę rizikuoti, o kiti bijo. Mano dvyniams dabar penkeri metai. Dukra Mia visuomet yra judesyje, o Maksas daro tai tik tada, kai tai būtina. Mia lipa į viršų, o Maksas žiūri iš apačios. Jie vienodai buvo auklėjami, bet genų sudėtis pas juos skirtinga. Dauguma lenktynininkų neturi baimės jausmo.
– Bet po baisios avarijos jūs bijojote?
– Iš pradžių bijojau, bet po dvejų lenktynių baimė pradingo.
– Po karjeros pabaigos turėjote privačią aviakompaniją, o dabar jūs esate „Mercedes AMG“ komandos nevykdomasis direktorius. Jūsų komanda šiemet dominuoja. Ar su lenktynininkais susitvarkote lengviau nei su aviakompanija?
– Aš turiu daug kontraktų ir didelę patirtį. Pernai mūsų komanda iš penktos vietos Konstruktorių taurėje pakilo į antrą vietą, o dabar užtikrintai yra pirma. Aš tuo patenkintas.
– Kada pirmą kartą sėdote prie vairo?
– Kai man buvo 15 metų.
– Ar jums nereikėjo vairuotojo pažymėjimo?
– Ne. Aš važinėjausi po privačią teritoriją. Mano tėvas ir senelis turėjo didelį fabriką.
– Kodėl jūs tapote lenktynininku, o ne fabrikantu?
– Mano tėvo brolis, dėdė Hancas labai domėjosi kartais. Man jis leisdavo jį pavairuoti, o kai man buvo 16 metų, jis mane pirmą kartą atsivežė į lenktynes, vykusias Niurburgringe. Tada aš supratau, kad mano prioritetas yra toli gražu ne mokykla. Aš padirbau brandos atestatą, kad nuraminčiau tėvus, o greitai nusipirkau savo pirmąją lenktyninę mašiną.
– Ar už ją sumokėjo jūsų tėvai?
– Ne, namuose nebūdavo atliekamų pinigų, nors ir mano senelis turėjo didelį namą kurorte, tarną namie su baltomis pirštinėmis ir automobilį su vairuotoju. Pinigus man davė senelė. Aš jai pasakiau, kad noriu nusipirkti žemės.
– Kaip jūsų šeima sužinojo, kad jūs dalyvaujate lenktynėse?
– Iš laikraščių. Jie vieną kartą perskaitė apie mano pergalę.
– Ar po to jus šeima palaikė?
– Ne. Aš kaip tik tuo metu suradau rėmėją, kuris galėjo sumokėti 2,5 mln. dolerių už mano dalyvavimą „Formulės-1“ lenktynėse. Bet šią sumą turėjo patvirtinti vieno banko stebėtojų taryba, kurioje, mano nelaimei, buvo ir mano senelis. Ir jis nesutiko, teigdamas, kad Lauda privalo save aukoti ne sportui, o ekonomikai.
– Ar po to jūs susitaikėte?
– Ne. Ryšiai nutrūko galutinai. Aš daugiau apie senelį nieko negirdėjau, žinau, kad jis numirė man dar prieš tampant F-1 čempionu.
