14 kartų Ukrainos čempionu tapęs klubas šį sezoną užbaigė pergalinga nata, atnešusia šalies taurės trofėjų.
Tačiau A. Juškėnui iškelti jo virš galvos nebepavyko – ZTR ekipa sutartį su lietuviu nutraukė po dviejų iš eilės pralaimėjimų Ukrainos pirmenybėse balandžio pabaigoje. Išsiskyrusi su treneriu, Zaporožės komanda šalies čempionate liko trečioje vietoje, į priekį praleidusi ne tik kaimynus ir nuožmiausius konkurentus iš „Motor“ klubo, bet ir Južno „Portovik“ rankininkus.
„Norėjome trenerio iš kito pasaulio, kuris turėtų šiuolaikiškesnę rankinio viziją. Esu tikras, kad A. Juškėnas padėjo vietiniams specialistams praplėsti akiratį. Aišku, kaip ir kiekvienas žmogus, jis turėjo savų privalumų ir trūkumų, bet klubui davė daug naudos. Vis dėlto atsirado tam tikrų problemų santykiuose tarp trenerio ir komandos, ir jų mes negalėjome išspręsti kitaip, kaip tik ryždamiesi atsisveikinti su lietuviu“, – situaciją vietos žiniasklaidai pakomentavo ZTR klubo direktorius Sergejus Ivanisovas.
A. Juškėnui įkandin Zaporožę paliko ir vienintelis komandos legionierius iš Lietuvos Tadas Stankevičius. Klubas nepasinaudojo teise pratęsti metus galiojusią rankininko sutartį.
„Tadu domisi prancūzų, lenkų klubai. O jei jis neras darbo Europoje, grįš į „Dragūną“, – sakė A. Juškėnas.
Net ir išvažiavęs į Ukrainą, ilgametis uostamiesčio ekipos vadovas toliau rūpinosi Lietuvos čempionų reikalais. Kitą sezoną jam veikiausiai vėl teks ant savo pečių užsikrauti ir „Dragūno“ trenerio pareigas, kadangi šiemet jas ėjęs Miglius Astrauskas nuo kito mėnesio pradeda dirbti Lietuvos rankinio federacijos (LRF) generaliniu sekretoriumi.
„Nenoriu ir treniruoti, ir spręsti klubo finansines problemas – krūvis būna labai didelis. Bet kitos išeities gali nebūti“, – neslėpė specialistas, šiuo metu padedantis Lietuvos rinktinės vairininkui Gintarui Savukynui ruoštis planetos pirmenybių atrankos dvikovai su Rusija.
– Kodėl ZTR klubas atleido jus nesulaukęs sezono pabaigos? – DELFI pasiteiravo A. Juškėno
– Skaudžiai pralaimėjome keletą rungtynių, kurias turėjome laimėti. O tų nesėkmių priežastis yra ta, jog komanda buvo sukomplektuota prieš man atvykstant į Zaporožę. Mano rankinio filosofija nelabai sutapo su parinktais žaidėjais. Norėjau matyti greitą žaidimą, bet ekipoje buvo aštuoni dvimetriniai rankininkai, ir sumanymas nepavyko. Su vadovybe buvome sutarę, kad kitą sezoną pakeisime keletą žaidėjų. Galima įtarti, kad sužinoję, jog sutartys nebus pratęstos, jie pradėjo kitaip žiūrėti į savo žaidimą šioje komandoje.
– Ekipa leidosi valdoma trenerio iš Lietuvos?
– Tik atvažiavęs baiminausi, kad gali būti didelių sunkumų, ir buvau pasiryžęs po mėnesio ar dviejų kelti sparnus atgal į Klaipėdą. Bet viskas ėjosi gana sklandžiai, rezultatai kilo, vadovybė buvo patenkinta. Tik kai komanda pamatė, kad kitais metais gali būti didelių pakitimų, prasidėjo niuansai. Su klubo vadovais išsiskyrėme labai ramiai, civilizuotai, tiesiog po tokių pralaimėjimų jie privalėjo kažką daryti, nes toliau taip važiuoti buvo neįmanoma.
– Kilus politinei krizei Ukrainoje, daugelis įvairių sporto šakų komandų susidūrė su finansiniais sunkumais. Ar ZTR klubas neliko skolingas?
– Atlyginimai mums buvo išmokami laiku, bet, pasikeitus grivinos kursui, visi klubo legionieriai gana smarkiai nukentėjo finansiškai. Atlyginimo dydis sutartyse susietas su kursu, todėl, kai jis susvyravo 50 procentų, prasidėjo problemos, žaidėjai buvo šiek tiek nepatenkinti.
– Zaporožė – greta karščiausio Rytų Ukrainos regiono. Nepakliuvote į karinių veiksmų sūkurį?
– Mieste vyko mitingai, sutikdavau žmonių su kaukėmis, bet nieko daugiau. Mitingavo ir viena pusė, ir kita, tačiau ypatingų neramumų nebuvo, nors Doneckas ir Slavianskas – vos už kelių šimtų kilometrų. Buvo atvejis, kai komanda iš Odesos atsisakė čia vykti dėl grėsmių kelyje. Gerai, kad mums niekur daug važinėti nereikėjo, nes trys iš šešių lygos klubų yra Zaporožės.
– Netrukus Lietuvos rinktinė stos prieš Rusiją kovoje dėl vietos kitų metų pasaulio čempionate. Kuo galite nustebinti dvikovos favoritus?
– Nemanau, kad kažkuris mūsų žaidėjas galėtų rusus labai nustebinti. Bet jeigu visi būsime vienu kumščiu, visi žais ties savo galimybių riba ar net aukščiau jos, staigmenų gali būti. Poziciniame žaidime pranokti rusus bus labai sudėtinga, bet kibiai gindamiesi ir greitai užbaigdami atakas šansą turėsime. Jeigu tuo netikėsime, eiti į aikštę turbūt nėra ko.
