Bet pagrindinis jos tikslas žiemos žaidynėse buvo iš arti stebėti, kaip pirmą kartą gyvenime olimpinėmis trasomis leidžiasi jos buvę auklėtiniai Ieva Januškevičiūtė ir Rokas Zaveckas.
„Buvome nesimatę trejus su puse metų“, - paskaičiavo Jennifer. Ji buvo pirma I. Januškevičiūtės trenerė klube „Kalnų ereliai“. Tada septynmetis R. Zaveckas prie šios komandos prisijungė jau mokėdamas neblogai slidinėti.
Kai paaiškėjo, kad Sočyje startuos buvę „Kalnų erelių“ nariai, Jennifer nė akimirkos nedvejojo: „Visąlaik sakiau – jei mano vaikai pateks į olimpines žaidynes, aš ten būsiu bet kokia kaina. Į oficialią delegaciją patekti nepavyko. Tai radau kitą būdą čia atvykti. Nesu turtinga, bet dėl vaikų nieko negaila.“
Į Sočį J. Virskus kartu su savo broliu Joe ir Brazilijoje gyvenančia už brazilo ištekėjusia suome Hanna atskrido per Maskvą ir Krasnodarą.
Kelionė kiekvienam kainavo po 950 dolerių. „Tikrai pigiai“, - džiaugėsi Amerikos lietuvė. Pakeliui pasiklydo Jennifer bagažas. Bet po dienos daiktai jau buvo jų šeimininkės rankose.
Iš pradžių brolis ir sesuo Virskai ir suomė Hanna keletą naktų praleido Adleryje, o vėliau persikėlė į Roza Chutorą, iš kurio keltuvu galima pasikelti tiesiai prie to paties pavadinimo kalnų slidinėjimo centro, kur ir vyko olimpinės kalnų slidininkų varžybos.
„Už viešbučio kambarį abiejuose vietose mokėjome po 170 dolerių. Nors Adleryje jis buvo nepalyginamai žemesnio lygio, nei Roza Chutore. Čia gyvenimo sąlygos ir vaizdai pro langus – pasakiški. Tiesa, maistas visur brangus, brangiau nei Amerikoje“, - teigė J. Virskus.
Kartu su bendrakeleiviais J. Virskus stebėjo ne tik kalnų slidinėjimo varžybas. Žiūrėjo moterų ledo ritulio turnyro pusfinalio mačą, kuriame JAV 6:1 sutriuškino Švediją, pasivaikščiojo olimpiniame parke, kuriame yra visos uždaros olimpinės arenos. „Nors buvo problemų dėl bagažo, visi kita čia – puiku. Jau pirmą dieną susiradome daugybę naujų draugų“, - pasakojo Jennifer.
I. Januškevičiūtei Sočio olimpinėse žaidynėse nepavyko finišuoti nei slalome milžine, nei slalome. R. Zaveckas slalomo trasos taip pat nebaigė, o slalome milžine buvo 63-ias.
„Svarbiausia – kovoti, nepasiduoti. Ieva ir Rokas čia kovojo gerai. Daug žmonių nesupranta mūsų sporto, jo sunkumo. Todėl ir nežino, ką reiškia patekti į olimpines žaidynes ir čia kovoti“, - teigė J. Virskus, po varžybų atsisveikinusi su buvusiais auklėtiniais ir kartu su broliu ir drauge iškeliavusi atgal į Ameriką.
Jiems nepavyko gauti bilietų į traukinį ar lėktuvą iš Sočio į Krasnodarą, tad į šį miestą naktį apie pusketvirto šimto kilometrų 7 val. važiavo taksi automobiliu. Ši kelionės atkarpa atsiėjo 13 tūkst. rublių (apie 900 litų). Iš Krasnodaro laukia skrydis į Maskvą, o iš Rusijos sostinės - į Niujorką.
Į Lietuvą J. Virskus pirmą kartą atvyko 1997 m., būdama 20-ties. „Kai tik gavau Lietuvos pilietybę, iškart atskridau ir Vilniaus universitete mokiausi lietuvių kalbą. Čia praleidau apie pusantro mėnesio. O po to atvykau dar kartą. Galvojau, kokiam pusmečiui ar metams. Bet prabuvau penkerius su puse metų. Gavau fotoredaktorės darbą žurnaluose „Cosmopolitan“ ir FHM“, - pasakojo Jennifer, buvusi kandidatė į Lietuvos olimpinę rinktinę. Tiesa, patekti į olimpines žaidynes J. Virskus nepavyko.
Ji buvo gerai pažįstama su Lietuvos kalnų slidininkais. Šie užsiminė, kad trūksta trenerių vaikams. J. Virskus nutarė, jog ji kartu gali imtis šios veiklos. Taip atsirado klubas „Kalnų ereliai“. Po metų nuo įkūrimo jame, vadovaujami Jennifer ir Miroslavo Urbonavičiaus, jau treniravosi apie 30 vaikų, tarp jų – ir būsimieji olimpiečiai. Bet užgriuvus ekonominei krizei J. Virskus teko grįžti į JAV, klubo veikla sustojo.
Jennifer lietuviškos šaknys – iš tėvo pusės. Vytautas Virškus gimė 1947 metais Vokietijoje, kur likimo audros nubloškė jo tėvus. Būtent Vytautas užkrėtė šeimą kalnų slidinėjimu. Dabar slidinėja visa giminė.
Iš Lietuvos grįžusi į JAV, J. Virskus Aspene pusantrų metų dirbo vietos žurnale. O po to Kalifornijos menų koledže San Franciske baigė Kūrybinio rašymo magistro studijas ir tapo diplomuota rašytoja.
Šiuo metu J. Virskus kuria du romanus. Vienas – lengvo turinio. O kitas – pasakojimas apie jos senelės ir pačios Jennifer gyvenimo vingius. Čia pinasi dvi linijos. „Viena – tai mano senelės vaikystė Lietuvoje, pasitraukimas iš jos 1944 m. prieš antrąją sovietų okupaciją, kelionė į Vokietiją, persikėlimas į Ameriką. O kita – mano gyvenimas. Rašau apie tai, kaip mano senelė atrado Ameriką ir kaip aš, gimusi Amerikoje, atradau Lietuvą ir atvažiavau į ją“, - paaiškino Jennifer.
Net ir būdama už Atlanto, J. Virskus labai dažnai internetu pabendrauja su buvusiais „Kalnų ereliais“.
„Visada jiems sakau, kad jie – mano vaikai. Kai kuriuos pažįstu nuo tada, kuomet jie buvo labai maži. Manau, aš padėjau juos užauginti. Pati juos vežiojau po Europą, kalbėdavomės apie viską. Dalinomės knygomis – jie mėgo skaityti anglų kalba. Kalbėdavom apie muziką, keliones, mokslus – viską“, - sakė J. Virskus, vis primenanti buvusiems auklėtiniams „Kalnų erelių“ devizą: „Čiuožk greitai, galvok snieguotai, jausk malonumą.“
