„Išgąsdinote. Nesitikėjau tiek dėmesio, tiek žmonių. Keistai jaučiuosi“, – neslėpė planetos šiuolaikinės penkiakovės čempionas.
Link pripažinimo jis ėjo tyliai, lėtai, bet atkakliai. Po to, kai 2010 metais pasaulio pirmenybėse iškovojo bronzos medalį, J. Kinderį imta vadinti geriausių Lietuvos penkiakovininkų Edvino Krungolco ir Andrejaus Zadneprovskio įpėdiniu.
Tačiau sėkmė nelaukė už artimiausio kampo. Ant nugalėtojų pakylos panevėžietis kelerius metus kopė tik kaip Europos ar pasaulio čempionatų komandinių varžybų arba pasaulio taurės etapų prizininkas.
Bet J. Kinderis nepaliovė tikėti sulauksiąs savo žvaigždžių valandos.
„Prieš važiuojant į Taivaną konkretaus tikslo neturėjau, bet giliai širdyje visada vyliausi geriausio. Negaliu sakyti, kad tai buvo perkūnas iš giedro dangaus. Tikrai ne“, – savo pasiekimą įvertino penkiakovininkas.
Pasaulio čempionate jis iš viso surinko 5824 taškus. Fechtavime lietuvis užėmė trečią vietą (952 tšk.), plaukime liko 16-as (1288 tšk.), jojimo rungtyje - 7-as (1200 tšk.). Prieš paskutinę šaudymo ir bėgimo rungtį J. Kinderis buvo antras ir startavo 4 sek. vėliau nei rusas Aleksandras Lesunas, bet trasoje aplenkė savo pagrindinį varžovą.
„Po apdovanojimų pirmiausia paskambinau mamai, bet neišėjo prisiskambinti – matyt, namuose visi labai džiaugėsi“, – šyptelėjęs prisiminė sportininkas, pelnytą medalį dedikavęs savo artimiesiems.
Nors jis tvirtino slapta vylęsis pergalės, išsipildžiusi svajonė J. Kinderiui išvaikė įprastą ramybę. Penkiakovininkas prisipažino po šeštadienio varžybų dvi naktis sunkiai galėjęs išsimiegoti.
„Tikiuosi, gal šiandien pavyks, bet nepanašu – emocijos vėl kyla iš naujo“, – vėlų pirmadienio vakarą bendraudamas su žiniasklaida sakė atletas.
Emocijų audra buvo dar siautulingesnė dėl dvigubos Lietuvos pergalės čempionate: tarp moterų geriausia buvo J. Kinderio kolegė Laura Asadauskaitė.
– Sakėte, kad prieš vyrų startą L. Asadauskaitės pelnytas auksas ir užplūdusios emocijos kiek išmušė iš vėžių. Sunku buvo susikaupti? – paklausėme J. Kinderio
– Taip, buvo neįprasta situacija. Lietuvos himną išgirdau dar prieš savo startą. Moterys turėjo užbaigti savo varžybas diena anksčiau, bet taifūnas viską sumaišė. Vis dėlto kažkaip susikaupti pavyko. Ruošiuosi tam, kad netikėtumai neišmuštų iš vėžių. Galbūt tai padėjo.
– Kada pajutote, kad galite kovoti dėl aukščiausios vietos?
– Jojimo rungtyje įveikęs paskutinę kliūtį. Pamaniau, kad gyvenime kito tokio šanso gali ir nebūti, todėl reikia juo pasinaudoti.
– Turbūt pasitikėjimo suteikė ir puikus pasirodymas pirmoje rungtyje – fechtavime?
– Taip. Penkiakovėje dažniausiai taip jau būna, kad baigi taip, kaip pradėjęs. Fechtavimas suteikė man paspirties.
– Kaip nusiraminote prieš paskutinę šaudymo seriją?
– Žinokite, nenusiraminau. Pirmos trys buvo lyg ir pagal planą, o ketvirta – nekontroliuojama. Tik atbėgus – iškart trys klaidos, šaudant į paskutinį taikinį – dar dvi. Iš karto gali pasakyti, kad nesusitvarkiau su emocijomis. Turėjo būti geriau. Gerai, kad užteko pranašumo, kurį buvau sukaupęs.
– Liepą vykusiame Europos čempionate užėmėte 11-ą vietą. Kaip pavyko taip greitai šauti į viršų?
– Europos pirmenybės man irgi nebuvo blogos. Bet daug ką lemia techninės rungtys, kuriose ne visuomet pasiseka. O Taivane buvo mano diena.
– Su L. Asadauskaite pirmą kartą Lietuvai atnešėte pasaulio pirmenybių auksą tiek vyrų, tiek moterų varžybose. Kokių reakcijų sulaukėte Taivane dėl šio beprecedenčio pasiekimo?
– Kai finišavau, šalia buvo ir Laura. Visi puolė iš naujo ją sveikinti, klausinėjo, ką mes darome, ką naudojame. Ką į tai atsakyti? Nežinau. Po ilgos pertraukos ruošėmės čempionatui Lietuvoje. Kaip matome, neblogai pavyko.
– Penkiakovė – nenuspėjamas sportas. Ką reikėtų dar gerinti, kad ilgam įsitvirtintumėte viršūnėje?
– Viską po truputį. Šiai dienai užtenka, o kaip tobulės priešininkai – nežinau. Bet dabar man jau jaukiau, galiu sau pasakyti, kad esu pasaulio čempionas. Visi klausia, o ko toks rimtas, juk esi čempionas. Man dar sunku su tuo susitaikyti.
– Individualių varžybų Europos ar pasaulio čempionatų medalio nebuvote iškovojęs nuo 2010-ųjų. Ar jautėte didelį spaudimą pagaliau vėl ką nors laimėti?
– Ne, spaudimo nebuvo. Tik dabar labai smagu, nes kas sieka, tas pasiekia. Vien dėl to džiaugiuosi ir už save, ir už tuos, kurie buvo kartu, palaikė.
– Šiemet buvusį jūsų trenerį Jurijų Moskvičiovą pakeitė Andrejus Zadneprovskis. Ar galima sakyti, kad būtent J. Moskvičiovo indėlis į pergalę didžiausias?
– Be abejo. Iš 11-os metų, praleistų penkiakovėje, dešimt praėjo su juo. Didžioji dalis darbo padaryta jo. A. Zadneprovskis prisidėjo psichologiškai, važinėjo kartu su manimi. Treneris sportininkui – kaip mama, kai būna sunku, turi kur atsiremti.
