Įveikę grupės varžybų barjerą aštuntfinalyje A. Rumševičius ir L. Každailis 2:0 (21:15, 26:24) palaužė šveicarus Dennisą Lerchą ir Marco Krattigerį, tačiau kovoje dėl patekimo į pusfinalį 0:2 (12:21, 19:21) turėjo pripažinti lenkų Michalo Brylo ir Kacpero Kujawiako pranašumą.
„Tikslą pasiekėme“, – netrukus po mačo su lenkais portalui sportin.lt teigė Lukas, nors vėliau prisipažino, kad giliai viduje netikėjo, jog pavyks nukeliauti taip toli.
Sėkminga vasara paplūdimio tinklinio aikštelėse – pasaulio U-19 čempionate vaikinai liko ketvirti, Luką ir Arną verčia sukti galvas: ką reikės daryti toliau? Susikoncentruoti į paplūdimio tinklinį ar, kaip ir iki šiol, didesnį dėmesį skirti salės tinkliniui.
Su L. Každailiu ir A. Rumševičiumi kalbėjomės netrukus po pralaimėtos Europos čempionato ketvirtfinalio dvikovos.
- Ko vis dėlto pritrūko ketvirtfinalio mače?, – paklausėme tinklininkų.
Lukas: - Sunku buvo. Teko žaisti trečias rungtynes per dieną, kojas traukė, jautėsi nuovargis. Nespėjome pailsėti, gal dėl to kažko ir pritrūko. Vis dėlto manau, jog rezultatas visai neblogas. Galėjome bandyti daugiau, bet esame patenkinti.
- Lenkams pralaimėjote ir grupės varžybose. Gal šis varžovas jums tiesiog buvo per stiprus, neįveikiamas?
Lukas: - Įveikiamas. Bet jie penkerius metus kartu žaidžia, treniruojasi po penkias valandas per dieną grynai pliažinį tinklinį, o mes esame salės žaidėjai. Įvertinant tai, manau, pasirodėme neblogai.
- Kokios klaidos labiausiai kišo koją? Susidarė įspūdis, kad varžovams padovanojote daug taškų, smūgiuodami į užribį.
Lukas: - Su lenkais žaisdamas ir mėtydamas kamuolį į zonas, nelaimėsi. Reikai rizikuoti. Nerizikuojant su jais būtų labai sunku. Deja, ne visada rizika pasiteisino.
Arnas: - Trūko patirties, kuri ypač būtina žaidžiant prieš tokius varžovus. Po pirmos partijos jie gal kiek atsipalaidavę buvo, mes užsivedę, todėl gan apylygiai ėjosi. Bet jų patirtis vis dėlto didesnė.
- Prieš pralaimėtą „matchpointą“ kažką tarėtės ir Lukas, prieš paduodamas kamuolį, nusišypsojo. Apie ką tuomet kalbėjotės?
Lukas: - Šypsojausi, nes ėjau padavinėti. Kaip tokiose varžybose, tiesą pasakius, labai jaudinausi.
Arnas: - Yra buvę atvejų, kad nepaduodavo tokiu svarbiu momentu (juokiasi). Aš jau galvojau, kaip reikės gintis, o jis sako – reikia pirmiausia dar paduoti.
- Padavimas pavyko, bet pralaimėjote, nes lenkai vėliau sėkmingai blokavo jūsų smūgį...
Arnas: - Na, jie tikrai labai gerai statė užtvaras. Aukštas patyręs žaidėjas – nepramušiau.
- Kas sunkiausia buvo Europos čempionate?
Lukas: - Sunkiausia buvo pirmose rungtynėse susitvarkyti su jauduliu. Po to įsivažiavome, bet mums labai trūksta stabilumo. Viena kartą vienas geriau sužaidžia, kitą kartą – kitas. Jei visuomet abu sužaistume taip, kaip galime, manau, rezultatas būtų kitoks.
- CEV po ilgos pertraukos mačo metu treneriui leido sėdėti šalia žaidėjų. Ar trenerio buvimas šalia jums padėjo?
Lukas: - Žinoma, padėjo. Kaip sakėme, mums labai stinga patirties, tai labai buvo į naudą trenerio buvimas.
- Jūsų merginos – tinklininkės Ieva Kazuraitytė ir Karolina Uvarovaitė, buvo vienos aistringiausių sirgalių tribūnose. Garsiai skandavo, užvedinėjo publiką. Ar jautėte jų palaikymą, o gal kaip tik žaidimas prie artimųjų tik spaudimą kėlė?
Lukas: - Žaisdami iš tikrųjų nelabai girdime, kas vyksta aplink. Varžybos yra varžybos, per jas merginos stengiasi mažiau prie mūsų būti ir daugiau palaikymu iš tribūnų padėti. Ir tai daro, kad padėtų, o ne pablogintų situaciją.
- Kaip suprantu, jūs save labiau laikote salės tinklinio žaidėjais ar ne?
Lukas: - Aš pirmą vasarą žaidžiu paplūdimio tinklinį. Prieš dvejus metus buvau pradėjęs žaisti, bet gavau traumą, tad teko padaryti pertrauką. Kokia traumą? Operavo kelį.
- Arnai, anksčiau paplūdimio tinklinį žaidei su Gilbertu Kerpe. Kodėl išsiskyrė jūsų keliai ir pradėjai žaisti su Luku?
Arnas: - Nepavyko suderinti mūsų mokslų, be to, norėjosi dar sudalyvauti pasaulio U-19 čempionate. Gavosi, kad lyg ir neblogai pasirodėme, galvojame, kad galime ir toliau žaisti.
- Apibendrinant – vasara jums sėkminga?
Lukas: - Negalime sakyti, kad bloga. Pasiekėme daugiau nei norėjome ir buvo iš mūsų tikėtasi. Aišku, sakėme, kad tikslas šiame Europos čempionate – aštuntukas, bet iš tikrųjų negalvojome, bent jau aš asmeniškai, kad tiek galime nueiti. Nuo šešioliktuko komandos prasidėjo žymiai stipresnės. Norėjau, kad tiek nueitume, bet giliai viduje baiminausi, kad bus visai kitaip.
- Pasaulio U-19 čempionate patekote į ketvertuką, o Europos U-20 čempionate netikėjote, kad į aštuntuką pateksite? Kodėl? Negi vos metų skirtumas taip padidina konkurenciją?
Lukas: - Be abejo. Pasaulio U-19 čempionatą laimėjusių vokiečių į Vilnių net nevežė, nes vokiečiai turi pajėgias U-20 poras, kurios už U-19 pasaulio čempionus – žymiai stipresnės. Dauguma šalių visose amžiaus grupėse turi stiprias poras, ne taip kaip pas mus, Lietuvoje – tie patys sportininkai dalyvauja keliose amžiaus grupėse, nes daugiau tiesiog nėra kam. Rusija išvis turi kokias 15 komandų, kurios galėtų varžytis aukščiausiame lygyje. Jos pirmiausia tarpusavyje varžosi, kurios dvi važiuos į čempionatus.
- Ar sėkminga vasara gali reikšti, jog iš salės tinklinio pereisite į paplūdimio?
Lukas: - Dabar ir galvojame, ką daryti. Esame ties apsisprendimo kryžkele. Aišku, šį sezoną dar atiduosime salei, bet neaišku, ką darysime su kitu. Rudenį abu eisime į 12 klasę, tai nelabai galime ir primąstyti kažką. Likus mėnesiui iki mokslo metų viską dabar keisti būtų sudėtinga. Juk mes gyvename skirtinguose miestuose.
- Kas jūsų dar laukia šią vasarą?
Lukas: - Tikriausiai nieko. Norime pailsėti, labai įtempta vasara buvo, vos ne kiekvieną savaitgalį važinėjome kažkur, bandėme žaisti, daug treniruočių buvo. Manau, jau gana šiai vasarai. Padarėme, ką reikėjo. Reikia pailsėti prieš salės sezoną, kuris prasidės už pusės mnėesio.
- Lukai, turi tatuiruotę ant šonkaulių. Kas ten parašyta?
Lukas: - „Niekada nepasiduok“. Kokia kalba? Lietuviškai, tik šriftas neįprastas (juokiasi).
