Kai būdama 15 metų esi olimpinė ir pasaulio čempionė, Europos rekordininkė, apie ką dar galima svajoti?
„Šių metų kovo 19-ą man sukaks 16 metų. Nežinau, kiek dar tęsis mano sportinė karjera, tačiau Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės tikrai neturėtų būti paskutinės. Ir toliau stengsiuosi gerinti savo rezultatus. Svarbiausia turėti tikslą ir jo siekti“, - sako R. Meilutytė.
Į šventinį 2012 metų geriausių Lietuvos sportininkų pagerbimo vakarą olimpinė čempionė atvyko iš Plimuto – šiame Anglijos mieste lietuvė jau kelis metus gyvena, mokosi ir treniruojasi.
Iškilmių išvakarėse į Vilnių atskridusi sportininkė įsikūrė viešbutyje ir kitą rytą jau 6 val. treniravosi Lazdynų baseine, vėliau lankėsi pas premjerą, susitiko su LTOK vadovais. O po oficialios apdovanojimų dalies neskubėjo išsimiegoti prieš kelionę atgal į Angliją – per šventinę vakarienę vis prisėsdavo tai prie artimųjų, tai prie kitų sportininkų.
Per apdovanojimus šalia R. Meilutytės sėdėjo jos treneris anglas Jonathanas Ruddas, geriausią metų sportininkę sveikino jos šeimos nariai. Aldona Meilutienė negalėjo atitraukti akių nuo anūkės.
„Kaip gražiai Rūtelė atrodo. Ji pati šitą suknelę Anglijoje išsirinko ir nusipirko, netgi tėčiui nepasakė. Anūkėlė tikrai bręsta - jau nori puoštis, jos spintoje atsiranda vienas kitas naujas drabužėlis, iš jos lūpų išgirstu naujų rimtų sprendimų. Labai gaila, kad su Rūtele tegalėjome kartu pabūti tiktai vieną dienelę ir vos tris valandas. Nebuvo kada ir pasišnekėti - ji rengėsi vakarui. Dar kartą įsitikinau, kad Rūtelė neturiu asmeninio gyvenimo, tas jos gyvenimas – tai baseinas“.
„Olimpinė panorama“ pateikia R. Meilutytės mintis apie jos gyvenimą, kuriame daugiausia vietos užima šeima ir sportas.
ĮVERTINIMAS. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos žmonės manimi domisi, įvertina mano darbą ir pastangas. Per Londono olimpines žaidynes ilgai nesuvokiau, ką aš padariau. Dabar jau žinau: Lietuvai aš iškovojau aukso medalį. Būti geriausia metų sportininke – labai didelis mano laimėjimas, sunkaus darbo įvertinimas. Be galo smagu baigti 2012-us tokia gaida, noriu visiems nuoširdžiai padėkoti.
PASIAUKOJIMAS. Plimute atsidūriau, kai man buvo 12 metų. Išvažiavau vardan plaukimo ir dabar jam atiduodu savo pačias brangiausias valandas. Nebuvo lengva palikti savo gimtą kraštą, šeimos narius. Sunku buvo skirtis su močiute, broliais, mokykla, draugais, su kuriais užaugau. Atsidūrus kitame pasaulyje, kur visai kita kultūra, žmonės, papročiai, reikėjo prie visko priprasti. Gerai nemokėjau anglų kalbos, nerimavau dėl mokslo.
Reikėjo priprasti ir prie kitokio maisto, nes šalia manęs nebuvo močiutės, kuri man anksčiau gamindavo sveiką, natūralų maistą. Plimute gyvenu su tėčiu, dideliu sporto entuziastu, kuris dabar rūpinasi mano mityba, tvarko visus reikalingus dokumentus. Tėčiui problemų stengiuosi nepridaryti, man jo dėmesys ir žodis ypač reikalingi - vakarais su juo šnekamės įvairiausiomis temomis, diskutuojame. Visą laiką pasiilgstu močiutės - ji mane užaugino savarankišką, fiziškai stiprią, nuo mažens pratino prie ūkiškų darbų.
PATIRTIS. Kai kas bando palyginti - kokia buvau Londone per olimpines žaidynes ir kokia esu dabar. Tikrai nepasikeičiau: esu tokia pati. Populiarumo našta mane nelabai slegia, nors gyvenimas ir tapo kitoks. Bet aš stengiuosi į tai nekreipti dėmesio. Per sportininkų vakarą buvo be galo malonu bendrauti su dukart olimpiniu čempionu Virgilijumi Alekna, su kuriuo susipažinau per olimpines žaidynes, pasiklausyti jo gyvenimiškos patirties ir patarimų. Tą įsimintiną man vakarą labai norėjau gražiai atrodyti, be jokių dizainerių pagalbos pati nusprendžiau, kad turiu atrodyti taip, o ne kitaip. Suknelę nusipirkau paprastoje parduotuvėje.
PSICHOLOGIJA. Manęs klausia, kaip sugebu būti tokia psichologiškai stipri. Net ir nežinau, ką atsakyti. Tikrai knygų apie psichologiją neskaitau ir psichologo neturiu. Man pats geriausias psichologas - mano treneris J. Ruddas, kuris žodžiais paskatina būtent tada, kai to reikia.
RITMAS. Man nėra sunku anksti keltis ir eiti treniruotis 5 val. ryto. Mano gyvenimo ritmas Plimute ganėtinai įtemptas: treniruotė - mokykla, treniruotė – namai. Tai – mano darbo dienos. Nuo 5 val. iki 19 val. vakaro esu užimta tuo, o po to reikia ruošti pamokas. Mokykloje kažkiek atsipalaiduoju nuo nuolatinio įtempto darbo. Truputėlį laisviau būna savaitgaliais. Įpratau prie tokios rutinos.
ATEITIS. Visą savo dėmesį esu sutelkusi plaukimui, kartais pagalvoju ir apie savo ateitį. Nežinau, kaip jis susiklostys toliau, kokioje šalyje gyvensiu ir ką studijuosiu. Dar ne taip seniai domėjausi kineziterapija, bet, manau, kad gal tai laikina. Kai baigsiu visus savo mokslus ir įgysiu specialybę, tikrai grįšiu į Lietuvą gyventi. Čia – mano šaknys.
Visą laiką žavėjausi ir žaviuosi stipriais žmonėmis, kurie mane įkvepia būti panašiais į juos. Tai – aktorius Chuckas Norrisas, futbolininkas Cristiano Ronaldo, sprinteris Usainas Boltas, plaukikai Michaelis Phelpsas ir Ianas Thorpe‘as.
Visą straipsnį skaitykite Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnale „Olimpinė panorama“ arba LTOK.lt
