Įsitikinęs, kad priekaištais, o ne siūlymais nuversti jį iš posto pasiryžęs Aleksas Stanislovaitis užkulisiuose yra remiamas kartu susitepusio Ž. Balčiūnaitės trenerio Romo Sausaičio, E.Skrabulis papasakojo, kad išmokėjo asmeninę premiją bėgikei, nors žinojo apie juos nuodėmę. Anot LLAF prezidento, Ž. Balčiūnaitė jau žinojo ir apie jai mestus kaltinimus, kai iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų atsiėmė valstybinį apdovanojimą.
R. Sausaitis – nekalbus
Sporto portalo sportin.lt paklaustas, ar tai tiesa, R. Sausaitis vengė atsakymų ir teigė, jog „nori visą šią istoriją kuo greičiau pamiršti“. Treneris neigė kurstęs sukilimą federacijoje, galbūt tikėdamasis taip keršyti E. Skrabuliui.
Tiesa, R. Sausaičio veiksmai rodė priešingai. Jis spaudė ranką A. Stanislovaičiui po pralaimėjimo ir ne kartą su juo šnekučiavosi, tuo tarpu E. Skrabulio vengė ir ignoravo, net kai abu stovėjo vos per metrą vienas nuo kito.
„Jeigu man truputį paspardo į užpakalį – nuo to visiems tik geriau. Bet kažko aš vis tiek nesuprantu... Keistokai skambėtų, jeigu aš išsikelčiau savo kandidatūrą į Lietuvos sporto universiteto pirmininko vietą. Aleksas (Stanislovaitis, – sportin.lt) to nesuprastų, – kalbą pradėjo E. Skrabulis. – Bet aš ne prieš konkurenciją. Mes buvome, manau, ir esame, vieni artimiausių žmonių savo sportiniame gyvenime ir gal net už jo ribų.
Aš truputėlį giliau pakapstysiu – grįšiu prie tos mūsų bėdos, Živilės Balčiūnaitės atvejo. Barselona – aukso medalis. To medalio reikėjo visiems – sportininkei, treneriui, federacijai, šaliai. Ne bet kokio medalio, o maratono rungtyje. Lenkėme galvą, džiaugėmės, tuoj pat organizavome vakarėlį.
Apgavo prezidentę
Mažai kam tą sakiau, bet keldamas taurę už Živilės pergalę, pasikviečiau ją ir parašiau ant savo kortelės tam tikrą sumą. Sakau: „Živile, čia asmeniškai nuo manęs. Maža padėka tau už tai, ką tu padarei.“
Po kiek laiko ateina pas mane Nijolė (Medvedeva, – sportin.lt) ir sako: „Uždarom kabineto duris.“ Kažkas ne taip... „Sėskis, – sako. – Turim problemų.“ Iš ten kur nesitikėjom – su Živilės mėginiu. Upsss...
Dirbame. Žino jinai, žinau aš, yra informuotas treneris ir sportininkė. Taip garbingai priklauso, nors ispanai Contadorą pardavė pirmą valandą, neturėdami teisės kalbėti.
Ne už ilgo skambina man Živilė: „Prezidente, kaip laikotės? Ar galiu užbėgti? O ar galioja mūsų susitarimas?“ Atsakau: „Aišku, galioja. Juokauji? Čia čiuožykla, ar kas?“ Atbėga, išgeriame kavos, pasišnekame, jai išmokama pažadėta premija. Aš nieko nesakau, nors žinau, ji – nieko nesako, nors – žino. Gal bijojo, jaunas žmogus? Be reikalo.
Toliau – keli mėnesiai beprotiško darbo. Kaip jau sakiau, mes nesame manjanos, nesame ispanai – mes mylime savo sportininkus ir norime tikėti, kad jie – nekalti. Darome viską, kad tą tikėjimą, paverstume realybe. Gal buvo padaryta klaida, gal iš tiesų, kažkas įvyko ne taip?
Be abejojo, yra B mėginys, bet jo rezultato dar neturime – tik A. Sužinau, kad Živilė yra teikiama valstybiniam apdovanojimui. Oficialiai mes neturime teisės kalbėti, bet yra pasirinkimas: tereikia man pakelti ragelį, paskambinti į Daukanto aikštę – tą dieną, spalio 1-ą, ji tikrai nebūtų ten pakviesta. Bet kas, jeigu ji, iš tiesų, nekalta? Ar jūs galvojate, po to būtų lengva net toje aikštėje nuplauti kaltę be kaltės? Ar teikti ją kitam apdovanojimui? Ne aš teikiau – tai buvo kitų žmonių sąžinės reikalas.
Vėliau pasiekėme tai, ką pasiekė viena iš šimto pasaulio federacijų – iškovojome galimybę išimties tvarka, išimties (!), leisti patikrinti A mėginio likučius kitoje laboratorijoje, nes pagrindinis gynybos argumentas buvo bloga laboratorija. Teoriškai – tai neįmanoma, sportininkai tai žino. Yra A ir B proba, C probos – nebūna. Kažkokiu būdu Lietuvos numylėta sportininkė, kurios mes neleidome sutrypti, gavo tą teorinę galimybę bandyti gelbėtis už paskutinio šiaudo. Skęsta – A, B teigiami – kas gali būti blogiau?
Mes jau gruodžio 1 dieną galėjome ją diskvalifikuoti – nenorėjome. Ieškojome galimybių. Suradome – Kelno laboratorija. Atėjo informacija iš Europos: „Išimties tvarka, jūsų sportininkei leidžiama ištirti papildomą mėginį C kitoje laboratorijoje. Persiuntimas – jūsų kaštai, bla bla bla... Dvi sąlygos! Pirma – sportininkė sutinka, antra – koks bebūtų atsakymas, ji jo nekvestionuos“. Sportininkei tai yra nemokama – viską apmokame mes ir tikimės, kad atsakymas bus visiems palankus.
Ką jūs sau galvojate? Sportininkė atsisakė tos galimybės. Federacija nebeturėjo jokio kito šanso. Padarė daugiau, nei galėjo. Matėte, kad viską padarėme teisingai – CAS (Tarptautinis sporto arbitražo teismas, – sportin.lt) tai pripažino.
Įtarė sąmokslą
Kur aš lenkiu? Grįžtu prie rinkimų... Iš principo, Aleksai, man sakei, kad tu nekandidatuosi.“
„Kai išgirdau atsiliepimus, nutariau kandidatuoti“, – replikavo A. Stanislovaitis.
„Tu turi teisę“, – atsakė E. Skrabulis.
„Jeigu reikia, galiu paaiškinti“.
„Nereikia aiškinti“.
„Tada neužvesk“, – paprašė A. Stanislovaitis.
„Yra kitas momentas – gali paskambinti, pasakyti, kad tą darysi. Galim sėsti, pasidalinti mintimis – čia nieko nėra blogo, – tęsė E. Skrabulis. – Aš atsiprašau tavęs, jeigu kažkas, norėdami pagirti mane, tave įžeidė. Man tikrai buvo nemalonu to klausyti, nes to neturėjo būti.
Kodėl didžiausią agitaciją girdėjome iš, nevadinkime jų perversmininkais, dviejų asmenų? Visiems gerai žinomo Kąsčio Pavilonio ir Romo Sausaičio? Jie mūsų šeimos žmonės, jie turi teisę tai daryti. Galbūt to nežinai (kreipėsi į A. Stanislovaitį, – sportin.lt), bet čia sėdintys žmonės tai žino. Ir aš žinau. Čia (rodo į širdį, – sportin.lt) man skaudėjo.
Mes dviese visada rasime kompromisą ir galbūt paaiškinimą tam tikram poelgiui. Kai už nugaros stovi, atsiprašau, jeigu aš taip traktuoju, tam tikri asmenys, kurių sąsajos su Olimpiečių gatve yra daugiau negu ryškios, kurie visada ieško durų, atviresnių jiems, bet ne šitos šeimos žmonėms, kai žino, kad per tas duris atėję, pabuvę blogaisiais šaukliais prieš mūsų federaciją, kuri yra daugelio asmenybių, sporto organizacijų vertinama kaip viena iš stipriausių, stabiliai dirbanti, be abejojo, klystanti, netobula, bet tobulumo siekianti – iš ten kyla keistas prieskonis. Tai čia noras apjungti ar noras skaldyti? Noras skaldyti dėl to, kad atlikus tam tikrą misiją, už tai būtų gana gerai atsilyginta. Bet atsilyginta visų mūsų lėšomis. Nėra taip, kad jie sukuria daugiau – jie tik perskirsto. Jie neatneša, neduoda, nesukuria. Nuperka kažkuriuos asmenis jų pačių lėšomis.
Lygino su politika
Ir tai, ką mes norėjome padaryti tam tikruose rinkimuose (LTOK prezidento, – sportin.lt), kurių rezultatą žinote, buvo mūsų siekis. Ne kovoti „prieš“, o kovoti „už“. Nes tobulėti buvo (perbraukia ranka po smakru, – sportin.lt). Ten dirbti yra tūkstantį kartų lengviau, nei čia. Patikėkite manimi. Valstybės finansavimas – didelis, kuruoti reikia tuos žmones, kuriuos mato visa Lietuva, daugiausia 300, realiai 50–60.
Aš nesakau, kad žmonės ten nedirba. Yra daug dirbančių, bet yra daug kas taisytino. Mums nepavyko (laimėti LTOK prezidento rinkimų, – sportin.lt), dėl to mes tapome didžiausi priešai ir taikinys už tai, kad sakome tiesą, kad nesustojame kartais gave akmeniu. Gauname šmeižto, tapau populiarus ir „Lietuvos ryte“...
Ar čia yra tas mus vienijantis epizodas? Ar už tai mes 20 metų (rodo ranka į A. Stanislovaitį, – sportin.lt) ir daugiau atidavėm lengvajai atletikai? Reikėtų labai gerai susimąstyti ir pažiūrėti į save veidrodyje. Paksas irgi turėjo problemų dėl patarėjų. Nenoriu mūsų sporto šakos – karalienės – lyginti su politika, bet turime eiti į priekį, sugebėti atskirti pelus nuo grūdų ir suprasti, kas mes ne žodžiais, o darbais iš tiesų esame stiprūs. Mes galime ginčytis, bet tam yra vieta. Negali būti vienos nuomonės – pas mus taip nebuvo ir nėra“.
Po šios kalbos nuo 2000-ųjų Lietuvos lengvosios atletikos federacijai vadovaujantis E. Skrabulis buvo perrinktas ketvirtai kadencijai iš eilės. Prezidento rinkimus prieš A. Stanislovaitį jis laimėjo rezultatu 45:22.
