Apie 15 metų ji ieškojo savosios rungties. Ir rado. 2008 m., vos porą kartų išbandžiusi jėgas maratone, Hamburge (Vokietija) sportininkė įvykdė olimpinį A normatyvą ir pateko į Pekino olimpiadą. Šiemet Rasa dalyvaus savo antrosiose olimpinėse žaidynėse Londone.
Olimpinis A normatyvas pakluso praėjusiais metais, kai Turine šiaulietė maratoną įveikė per 2 val. 29 min. 47 sek., pasiekė asmeninį rekordą ir užėmė antrąją vietą. Londono išbandymams trenerio Česlovo Kundroto auklėtinė visą mėnesį rengėsi Italijoje, o nuo birželio pabaigos tris savaites treniravosi aukštikalnėse Slovakijoje.
- Ar gali teigti, kad esi gerai pasirengusi savo antrosioms olimpinėms žaidynėms?
- Sunku pasakyti, maratonas – tai 42 km 195 metrai. Per pratybas viskas klostėsi gerai, bėgiojau normaliai. Tačiau daug kas priklausys nuo oro, nuo to, kaip maratono dieną jausiuosi. Net trys Lietuvos maratonininkės (Diana Lobačevskė, Renalda Kergytė ir aš) yra įvykdžiusios olimpinį A normatyvą, to niekada nėra buvę.
Tačiau mes visos treniruojamės ne kartu, ne pas tą patį trenerį. Kitos dvi mūsų maratonininkės baigiamąjį pasirengimo etapą praleido aukštikalnėse Sen Morise (Šveicarijoje). Aš šį sezoną gydžiausi pėdos traumą, tad teko anksčiau pradėti treniruotis, reikėjo ilgiau rengtis.
Su kolegėmis nesutapo mūsų treniruočių stovyklos, visų trijų buvo kiti tikslai. Mano treneris Č. Kundrotas kažkada yra pasakęs, kad sportas nepripažįsta draugysčių, o juo labiau maratonas. Ko gero, jis teisus.
- Ką gali pasakyti apie savo debiutą olimpinėse žaidynėse 2008 metais?
- Pirmosios olimpinės žaidynės man buvo savotiškos žvalgytuvės, sėmiausi patirties, analizavau varžovių bėgimą. Dabar į Londoną vyksiu dalyvauti, viską jau žinau kas kur, nekankina didelis jaudulys. Nenoriu atskleisti, kokie mano pagrindiniai tikslai per žaidynes. Svajonės lieka svajonėmis, o jeigu jos išsipildo – tai fantastiška.
- Kiek maratonų bėgai šiemet?
- Vieną Japonijoje ir to nebaigiau, buvau traumuota. Šį sezoną bėgti nebuvo kada. Po Londono olimpinių žaidynių maratoną dar galėsiu bėgti rudenį. Per metus paprastai galima gerai įveikti du-tris maratonus. Mūsų gana prastos sąlygos, žiemą nėra kur bėgioti, visur gausu sniego. Reikia važiuoti treniruotis į šiltus kraštus – Ameriką, Pietų Afriką, kitur. Sugrįžti namo, o čia dar šalta, daug sniego, pasigauni kokią nors ligą, būni priversta gydytis.
- Jeigu per Europos lengvosios atletikos čempionatą Helsinkyje į programą būtų įtraukta maratono rungtis, ar būtum jį bėgusi?
- Ne, nebūčiau spėjusi atsigauti, susigrąžinti jėgų. Su dideliu malonumu dalyvavau Olimpinės dienos šventėje Vingio parke ir greičiausiai įveikiau 10 km nuotolį. Buvo didelis malonumas pasivyti ne vieną vyrą ir jį aplenkti. Laimėjusi gavau ne tik piniginį prizą, bet ir akinius „Tifosi“ nuo saulės. Lietuvoje lengvoji atletika nėra populiari, todėl, kai tave paskatina, atsiranda didelis stimulas tobulėti.
- Kuo tau žavus maratonas?
- Žavus? Manau, kad visos sporto šakos savotiškai sunkios, reikia daug dirbti. Tačiau prie visko žmogus pripranta. Maratoną pradėjau bėgti ne dėl gero gyvenimo. Svarbiausia – kad būtų sveikatos ir nekamuotų traumos. Maratono distancija, nors ir ilga, tačiau ją bėgant visą laiką reikia būti labai budriai ir akylai, sekti varžovių veiksmus.
Labai svarbu neįsivelti į varžovių siūlomą tempą. Reikia bėgti savo grafiku, o įpusėjus nuotoliui – ištverti, nepalūžti. Nemažas menas per visą trasą tinkamai išdėstyti savo jėgas – tada kas nors išeina. Bėgdama visą laiką galvoju apie bėgimą, o ne apie kokius nors širdžiai mielus dalykus. Bėgdama eilėraščių tikrai nekuriu. Ypač būna sunkūs paskutinieji kilometrai – kojos švininės, akyse tamsu, o dar reikia bėgti...
Tačiau kai atsigaunu, pailsiu, suprantu, kad ištverti galima, reikia tik prisiversti tai padaryti. Man reikia gerai atsigauti, tada vėl galiu bėgti. Geriausiai pailsiu namie.
