Namų sienos retai tampa lemiamu koziriu
Pirmą kartą Europos pirmenybes priimsiančioms Lenkijai ir Ukrainai nemažai futbolo specialistų prognozuoja pasitraukimą iš kovos jau po grupių etapo. Istorija taip pat byloja, kad čempionato šeimininkų statusas anaiptol negarantuoja sėkmingo pasirodymo.
Iki šiol tik trys iš trylikos finalinių turnyrų baigėsi namų sienas gynusios komandos triumfu. 1964 metais tai pavyko padaryti ispanams, čempionato finale pilnutėliame „Santiago Bernabeu“ stadione 2:1 palaužusiems titulą gynusią SSRS rinktinę. Galima spėti, kad sirgalių parama šeimininkams išties buvo pakankamai reikšminga, kadangi laukti kito žemyno pirmenybių trofėjaus Ispanijai teko net 44 metus.
Jau po ketverių metų ispanų sėkmę pakartojo 1968-ųjų čempionatą surengusi Italija, kurios futbolininkams uoliai talkino ne tik „tifoziai“, bet ir Fortūna. Pusfinalio susitikimas tarp italų ir SSRS vienuolikės baigėsi nulinėmis lygiosiomis, įvarčių nebuvo įmušta ir per pratęsimą. Tuometėse futbolo taisyklėse 11 m baudinių serija dar nebuvo numatyta, todėl nugalėtoją išaiškino teisėjo mesta moneta, pasiuntusi italus į finalą, kur „Squadra Azzurra“ tik antruoju bandymu pranoko Jugoslavijos komandą, kadangi pirmajame mače vėl sužaidė taikiai.
Paskutinį kartą namuose tapti Europos čempionais pavyko Prancūzijos futbolininkams. 1984 metais dabartinio UEFA prezidento Michelio Platini vedama ekipa laimėjo visus penkis susitikimus, o turnyro finale Paryžiuje 2:0 įveikė Ispaniją.
Iš likusių žemyno čempionatų šeimininkų toliausiai nužygiavo portugalai, 2004-aisiais tik finale sensacingai pralaimėję graikams. Tuo tarpu 2000 metais varžybas kartu su Olandija organizavę belgai bei 2008 metų čempionato šeimininkės Austrija ir Šveicarija iš 16-os komandų turnyro iškrito jau po grupių etapo.
Ne riba ir 39 metai
Birželio 11 dieną, kai Ukrainos rinktinė Kijevo olimpiniame stadione pradės Europos pirmenybes maču su švedais, ryškiausiai aikštės šeimininkų žvaigždei Andrejui Ševčenkai bus 35-eri metai ir 257 dienos. Vis dėlto po čempionato baigti karjerą pasiruošęs legendinis Ukrainos puolėjas visų laikų garbingiausio amžiaus sulaukusių žemyno pirmenybių dalyvių draugijoje anaiptol neturėtų jaustis veteranas.
Olandijos rinktinės saugui Arnoldui Muhrenui buvo 37-eri metai ir 23 dienos, kuomet 1988-ųjų čempionato finale jis atliko rezultatyvų perdavimą Marco van Bastenui, o skrajojantys olandai 2:0 nurungė SSRS komandą. Taip A. Muhrenas tapo vyriausiu istorijoje Europos čempionų titulą iškovojusios ekipos žaidėju.
Kur kas liūdnesnis Jenso Lehmanno pasiekimas. 2008-ais būdamas 38-erių metų ir 232 dienų Vokietijos vartų sargas tapo vyriausiu Senojo žemyno čempionatų finaluose į aikštę žengusiu futbolininku, tačiau nepajėgė atremti Fernando Torreso smūgio, kuris atnešė nugalėtojų taurę ispanams.
Tuo tarpu puolėjui iš Austrijos Ivicai Vastičiui pačiam pavyko pasižymėti būnant 38-erių metų ir 257 dienų. Jo smūgis nuo 11 m žymos į Lenkijos ekipos vartus 2008 metų pirmenybėse ne tik padėjo kroatų kilmės futbolininkui patekti į istoriją kaip vyriausiam įvarčio autoriui, bet ir atnešė vienintelį tašką turnyro šeimininkams.
Absoliučiai vyriausio aikštėje Europos čempionato metu pasirodžiusio žaidėjo vardas priklauso legendiniam vokiečiui Lotharui Matthausui. Gynėjas 150-ą ir paskutinį savo mačą rinktinėje sužaidė 2000-ų pirmenybėse, kuomet jam buvo net 39 metai ir 91 diena.
Futbolo dievai tikriausiai pamišę
Futbolo folklore netrūksta pasakojimų apie legendomis apipintus mūšius, po kurių iš laimės šokinėjo, regis, jau pasmerktos komandos atstovai. Tai, kad rungtynės baigiasi tik sulig finaliniu teisėjo švilpuku, įrodė jau pati pirmoji dvikova Europos čempionatų istorijoje.
1960 metų turnyro, kuriame dar žaidė tik keturios ekipos, pusfinalyje prancūzai diktavo savo sąlygas ir, likus 15 min. iki akistatos pabaigos, pirmavo prieš jugoslavus 4:2. Tačiau kovinga Jugoslavijos rinktinė sugebėjo per 5 minutes net trissyk nuginkluoti varžybų šeimininkų vartininką ir išplėšė šokiruojančią pergalę 5:4.
1984-ais prietaringesni prancūzai buvo priversti žegnotis. „Les Bleus“ į Prancūziją sugrįžusio čempionato pusfinalyje iki 74 min. vėl žengė priešakyje varžovų. Tačiau tuomet Portugalijos futbolininkai išlygino santykį, o pratęsimo pradžioje įmušė antrą įvartį. Vis dėlto ši Prancūzijos rinktinė pasirodė valingesnė nei jos pirmtakė, ir dusyk pasižymėjęs M. Platini padovanojo šaliai pergalę 3:2.
Tuo tarpu Jugoslavijos rinktinės pasirodymas 2000 metų pirmenybių grupių etape šios ekipos sirgaliams virto tikru nervų išbandymu. Likus pusvalandžiui iki rungtynių su slovėnais pabaigos, jugoslavai atsiliko 0:3 ir žaidė be pašalinto gynėjo Sinišos Mihajlovičiaus. Bet komanda vos per 6 min. pakilo iš pelenų, trim taikliais smūgiais iškovojusi lygiąsias.
Jei tąsyk jugoslavai galėjo dėkoti likimui, vos po kelių dienų jie buvo priversti rautis plaukus. Pradėjus tiksėti rungtynių su Ispanija pridėtam laikui Jugoslavijos ekipa dar pirmavo 3:2, tačiau ispanai iki mačo pabaigos suspėjo įmušti du įvarčius. Nugalėtiesiems beliko guostis išsaugotu kelialapiu į ketvirtfinalį, kuriame, kaip paaiškėjo vėliau, jugoslavai turbūt verčiau būtų nežaidę – Olandijos rinktinė sutraiškė juos net 6:1.
Praėjusios Europos pirmenybės ilgai bus menamos Turkijoje. Ne tik dėl istorinio žygio į pusfinalį – vien ko verta buvo turkų pergalė lemiamame grupės susitikime su čekais. Sužaidus valandą Čekijos ekipa buvo priekyje 2:0, bet tuomet Turkijos rinktinės atradimu tapęs Arda Turanas sušvelnino santykį, o 87 ir 89 min. kamuolį į vartus pasiuntęs puolėjas Nihatas Kahveci stebuklingai išgelbėjo savo komandą, tuo pačiu paskandindamas čekus.
Madoms pasiduoda ir strategai
Catenaccio, totalinis futbolas, klasikinis 4-4-2 – futbolo taktikos evoliucijoje kone kiekvienas Europos čempionatas atspindėdavo arba inspiruodavo naują populiariausio pasaulyje žaidimo strategijų kryptį.
Pradedant 1960 metų pirmenybėmis, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sena, bravūriška schema 2-3-5 ėmė užleisti kelią pragmatiškesnei, gynybine filosofija paremtai taktikai. Vystantis žaidimui, treneriai vis dažniau naudojo tokius žaidėjų išsidėstymo variantus kaip 4-3-3, 4-4-2 ar 4-2-4.
Keitėsi ir individualių pozicijų futbolininkų žaidimo samprata. 1968-ųjų čempionė Italijos rinktinė stebino konkurentus ne tik solidžia gynyba bei nepastebimu perėjimu į kontratakas, bet ir novatoriškomis krašto gynėjo funkcijomis puolime.
Palengva į madą atėjo ne tik kūrybingi, bet ir patys rezultatyviai žaidžiantys atakų organizatoriai, buvo sukurta atsitraukusio gynėjo – vadinamojo libero – pozicija. Jei dauguma atvejų tokie užnugaryje palikti gynėjai tik taisydavo prieš juos žaidžiančios gynybos linijos klaidas, tai garsusis VFR rinktinės kapitonas Franzas Beckenbaueris 1972 metų čempionate pademonstravo, kaip techniškas libero gali pradėti komandos antpuolius.
Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau Europos komandos vadovavosi „žvirblio rankoje“ principu, puolimo sąskaita stiprindamos savo gynybą. Ši tendencija ryškiai atsispindėjo 1996-ųjų pirmenybėse, kuriose daugelio trenerių taktinėse schemose dominavo nepajudinami gynybiniai blokai ir atraminiais saugais „užkimštas“ aikštės vidurys. Įvarčių trokštančiai publikai beliko kliautis greitais puolėjais, galinčiais nurūkti į kontratakas, ir individualiu žaidėjų meistriškumu.
Po ketverių metų futbolo mados saugų kvartetą išdėstė rombo forma. Vadinamoji „deimantinė“ schema 4-1-2-1-2 reikalavo iš žaidėjų vis geresnio fizinio ir taktinio pasirengimo, žaibiško mąstymo bei lankstumo. 2004 metų čempionate greitis tapo dar svarbesniu faktoriumi, puolant atgijo žaidimas kraštuose, kadangi vidurio zonas užvaldė masyvus oponentų gynybinis ariergardas. Vis dėlto neatsitiktinai nugalėtojų laurus tąkart nuskynė itin disciplinuota, griežtai taktiškai organizuota ir komandine dvasia, o ne individualiu meistriškumu pasižymėjusi ekipa – Graikijos rinktinė.
Tačiau kūrybingam, kombinaciniam futbolui laidotuvių varpais skeptikai skambino pernelyg anksti. Praėjus ketveriems metams Ispanijos rinktinė bei tokie lengvasvoriai, vikrūs ir techniški saugai kaip Xavi ar Andresas Iniesta dar sykį apvertė taktines tendencijas aukštyn kojomis. Į Europos viršūnę ispanus užkėlęs „tiki-taka“ pramintas futbolas parodė, kad priešininkus palaužti galima ne tik fizine jėga, bet ir nesuskaičiuojamomis trumpų perdavimų serijomis.
Visų Europos futbolo čempionatų pagrindiniai istoriniai faktai (metai, turnyro vieta, čempionai, finalininkai, finalo rezultatas, rezultatyviausias (-i) žaidėjas (-ai):
1960 m. Prancūzija. SSRS - Jugoslavija 2:1. Francois Heutte (Prancūzija), Valentinas Ivanovas ir Viktoras Ponedelninkas (abu – SSRS), Milanas Galičius ir Dražanas Jerkovičius (abu – Jugoslavija) – po 2 įvarčius.
1964 m. Ispanija. Ispanija - SSRS 2:1. Jesusas Maria Pereda (Ispanija), Ferencas Bene ir Dezso Novak (abu – Vengrija) – po 2.
1968 m. Italija. Italija - Jugoslavija 2:0. Draganas Džajičius (Jugoslavija, 2.)
1972 m. Belgija. Vokietija - SSRS 3:0. Gerdas Mulleris (Vokietija, 4).
1976 m. Jugoslavija. Čekoslovakija Vokietija 2:2 (11 m – 5:3) Dieteris Mulleris (Vokietija, 4).
1980 m. Italija. Vokietija - Belgija 2:1. Klausas Allofsas (Vokietija, 3).
1984 m. Prancūzija. Prancūzija - Ispanija 2:0. Michelis Platini (Prancūzija, 9).
1988 m. Vokietija. Olandija - SSRS 2:0. Marco van Bastenas (Olandija, 5).
1992 m. Švedija. Danija - Vokietija 2:0. Henrikas Larsenas (Danija), Tomasas Brolinas (Švedija), Dennisas Bergkampas (Olandija) ir Karlheinzas Riedle (Vokietija) – po 3.
1996 m. Anglija. Vokietija - Čekija 2:1. Alanas Sheareris (Anglija, 5).
2000 m. Belgija ir Olandija. Prancūzija - Italija 2:1. Savo Miloševičius (Jugoslavija) ir Patrickas Kluivertas (Olandija) – po 5.
2004 m. Portugalija. Graikija - Portugalija 1:0. Milanas Barošas (Čekija, 5).
2008 m. Austrija ir Šveicarija. Ispanija - Vokietija 1:0. Davidas Villa (Ispanija, 4).
2012 metų Europos čempionato pirmo etapo grupės
A grupė: Lenkija, Čekija, Graikija, Rusija
B grupė: Olandija, Danija, Portugalija, Vokietija
C grupė: Ispanija, Airija, Kroatija, Italija
D grupė: Ukraina, Prancūzija, Švedija, Anglija
Europos čempionatą birželio 8 d. Varšuvoje atidarys Lenkijos ir Graikijos rinktinės. 16-os komandų turnyras, kurio nugalėtojai paaiškės liepos 1 d. Kijeve, vyks aštuoniuose miestuose: Gdanske, Poznanėje, Vroclave, Varšuvoje, Donecke, Charkove, Lvove ir Kijeve.
