Kembridžo matematikos profesorius Johnas Barrow savo teiginius grindžia konkrečiais matematiniais įrodymais.
Reklama
Jau ankstesniuose moksliniuose tyrimuose bandyta nustatyti, kokį maksimalų greitį J. Boltas galėtų pasiekti, tačiau juose neapsižvelgta į visus svarbius faktorius, be to, sprinteris jau bėgo greičiau nei prognozavo mokslininkai.
Savo naujame tyrime J. Barrow išskiria tris esminius veiksniu, galinčius pagerinti U. Bolto rezultatą iš viso 0,13 sekundės.
Visų pirma, U. Bolto reakcija yra stebėtinai prasta, viena iš ilgiausių iš visų geriausių pasaulio sprinterių. Į šautuvo signalą reaguodamas kaip įmanoma greičiau ir nesukeldamas klaidingo starto, t. y., praėjus 0,10 sekundės, jis nuo savo pasaulio rekordo nurėžtų 0,05 sekundės ir rezultatą pagerintų iki 9,53 sekundžių.
Antra, geresnį rezultatą lengvaatlečiams pasiekti padėtų palankus vėjas. U. Bolto 9,58 sekundžių rekordas pasiektas iš nugaros pučiant nedideliam 0,9 m/s vėjui. Jei sprinteris visiškai išnaudotų stipriausio leidžiamo vėjo – 2 m/s – privalumus, jam prireiktų mažiau pastangų vėjo pasipriešinimui įveikti ir jo bėgimo kaukas sutrumpėtų dar 0,05 sekundės – iki 9,48.
Trečia, bėgant didesniame aukštyje sumažėja oro tankis, taigi mažėja pasipriešinimas. Tą parodė 1968 metais Meksike, esančiame 2240 metrų aukštyje virš jūros lygio, vykusi Olimpiada, kur trumpų nuotolių bėgimo rezultatai buvo daug geresni. Dėl to lengvosios atletikos pasaulio rekordai fiksuojami tik tuomet, jei jie pasiekiami ne didesniame kaip 1 tūkst. metrų virš jūros lygio aukštyje. Tačiau net ir bėgdamas tokiame aukštyje, U. Boltui rezultatą gali gerinti dar 0,03 sekundės – iki 9,45.
„Matydami, kokį pasaulio rekordų gabalą jau atsiriekė U. Boltas, mes dar negreitai suprasime jo ir kitų sportininkų bėgimo greičio ribas. Šiuo tyrimu norima parodyti, kad matematinės įžvalgos gali padėti geriau suprasti sportininkų pasirodymus, o taip tiksliai tai iki šiol nebuvo daryta“, – teigė J. Barrow.