48-erių specialistas iš Vengrijos neketina kartoti savo pirmtako Raimondo Žutauto klaidų. Su žiniasklaida konfliktavusį ir sirgalių ne itin mėgiamą trenerį pakeitęs Cs. Laszlo teigia būsiantis atviras futbolo visuomenei.
Diplomatiško ir taktiško žmogaus įspūdį paliekantis vengras pirmadienį noriai ir ilgai bendravo su Lietuvos žurnalistais bei pažadėjo periodiškai rengti panašius susitikimus tam, kad nuolat palaikytų ryšį su šalies futbolo mėgėjais.
– Kada pasirinksite savo asistentus, kurie talkins jums Lietuvos rinktinėje? – paklausėme Cs. Laszlo
– Esame numatę dvi kandidatūras. Tai tikrai bus specialistai iš Lietuvos, kadangi mūsų tikslas –palaikyti puikus santykius su vietos klubais, jaunimo treneriais. Manau, kad paskelbsime asistentų pavardes iki kovo mėnesio pabaigos.
– Ar jūsų kontrakte su LFF yra numatyta galimybė greta darbo Lietuvos nacionalinėje komandoje treniruoti ir klubą?
– Esu čia tik dėl Lietuvos rinktinės ir apie darbą klube tikrai negalvoju. Nuolat gyvensiu Vilniuje ir kasdien rūpinsiuos rinktinės reikalais, rinksiu ir analizuosiu informaciją apie Lietuvoje žaidžiančius futbolininkus, ieškosiu naujų talentų, nuolat lankysiuosi rungtynėse ir kalbėsiuosi su vietos specialistais. Rinktinės durys bus atviros visiems, o ne tik tiems, kurie žaidžia užsienio klubuose, kadangi man svarbi ne futbolininko pavardė, o jo sportinė forma.
– Kokį žaidimo stilių mėginsite įdiegti Lietuvos futbolininkams?
– Pats geriausias žaidimo stilius yra tas, kuris leidžia laimėti rungtynes, ir nesvarbu, kokia taktika atneša pergales. Šiandien negaliu jums pasakyti, kokią schemą naudosime kitame mače: 4-4-2, 4-2-3-1 ar 4-4-1-1. Visada pasilieku erdvės naujovėms, be to, žaidimo taktiką nulemia ir konkretus varžovas. Svarbiausia surasti komandos stipriąsias puses ir tinkamai jas panaudoti.
Net jeigu žaidžiame prieš Ispaniją, neturėtume „užsidaryti“ savo baudos aikštelėje. Aš noriu sukurti ekipą, gebančią mušti įvarčius, tačiau kartu ir solidžiai rungtyniaujančią gynyboje.
– Buvę Lietuvos rinktinės treneriai skųsdavosi dėl žemo A lygos pirmenybių lygio. Jau stebėjote kelias Lietuvos klubų draugiškas rungtynes – kokį pirmą įspūdį susidarėte pats?
– Būsiu atviras: tie mačai man išties nepasirodė aukšto lygio. Tačiau turime suprasti, kad klubai neseniai pradėjo ruoštis sezonui, žaidėjai yra pavargę po fizinio pasirengimo treniruočių. Be to, juk negaliu pradėti naujo darbo kažkuo skųsdamasis: esu nusiteikęs pozityviai ir toks išliksiu net ir tuo atveju, jei pralaimėtume.
– Sutinkate su nuomone, kad lietuviams 2014 metų pasaulio čempionato atrankos burtai buvo palankūs?
– Sakyčiau, kad patekome į klastingą grupę. Bosnijos ir Hercegovinos rinktinė yra pakankamai stipri, graikai pateko į šių metų Europos čempionato finalo etapą, slovakai žaidė praėjusiose pasaulio pirmenybėse. Taip, išvengėme tokių komandų kaip Ispanija, Anglija ar Prancūzija, tačiau nepamirškime, kad praėjusiame atrankos cikle Lietuvos rinktinė turėjo daug problemų ir žaisdama su Lichtenšteino komanda.
Vis dėlto sutinku, kad šioje grupėje galime pasiekti geresnių rezultatų nei per praėjusius dvejus metus. Nežinau nei vieno trenerio, kuris norėtų pralaimėti ir būti paskutinėje vietoje, ir aš – ne išimtis. Tad bandysime žengti žingsnį į priekį.
– Jūsų pirmtakas Raimondas Žutautas buvo prisipažinęs, kad nesikalba su rinktinės kandidatais prieš komandos treniruočių stovyklas ir po jų. Kaip elgiatės jūs?
– Patikėkite, aš mėgstu skambinti žaidėjams, nes, mano nuomone, tokio lygio futbole rezultatą nulemia tai, kas vyksta futbolininkų galvose. Rinktinės žaidėjų nereikia laikyti vaikais, mokyti juos elementarių detalių. Tačiau būtina paruošti komandą psichologiškai, o tam reikalingas bendravimas. Nuolatinė komunikacija leidžia išspręsti susidariusią problemą, tad aš esu visiškai atviras pokalbiams.
– Nesate nusivylęs dėl to, kad vasarį per draugiškų mačų langą lietuviai nežais kontrolinių rungtynių?
– Ne. Paaiškinsiu, kodėl: turėjome tik galimybę sužaisti su Saudo Arabijos komanda Melburne arba rungtis su Bolivija Pietų Amerikoje. Nemėgstu ištempti žaidėjų iš jų klubų 20 valandų trunkančiai kelionei. Verčiau jau pasižiūrėsiu, kaip žaidžia Lietuvos jaunimo rinktinė, ir pasitarsiu su jos treneriu (Vitalijumi Stankevičiumi – DELFI). Tačiau vasarą mūsų laukia pakankamai įtemptas draugiškų mačų tvarkaraštis. Man pačiam taip pat bus naudingiau prieš žaidžiant rungtynes labiau įsigilinti į situaciją.
– Lietuvoje jau keletą metų kalbama apie rinktinės žaidėjų kartų kaitos būtinybę. Koks jūsų požiūris į veteranus ir jaunus futbolininkus?
– Man nėra skirtumo, koks žaidėjo amžius – svarbiausia suburti laimintį kolektyvą ir surasti žmones, kurie dėl rinktinės marškinėlių yra pasiryžę aukotis. Man nereikia futbolininkų, kurie atvažiuoja į nacionalinės komandos stovyklą atostogauti ar skaniai pavakarieniauti viešbutyje.
Kartais mane pavadina diktatoriumi, tačiau aš toks nesu: tiesiog turiu taisykles, kurių visi privalo laikytis. Juk aikštėje taip pat negali elgtis kaip užsimanęs. Demokratijai irgi būtinos taisyklės, ir jų laužyti nevalia. Nesu iš tų trenerių, kurie mėgina būti geri visiems ir viskam pritaria. Turime gerbti vieni kitus, nes kitaip nejudėsime į priekį.
– Kuris Lietuvos futbolininkas šiuo metu yra jūsų labiausiai mėgiamas?
– (juokiasi – DELFI) Galiu papasakoti vieną istoriją. Mano mėgstamiausias futbolininkas buvo Audrius Kšanavičius (Cs. Laszlo yra treniravęs A. Kšanavičių Edinburgo „Hearts“ klube – DELFI). Žinote, kodėl? Nors ir susitikau jį per vėlai, karjerai artėjant į pabaigą, jis įrodė, kad yra labai talentingas, kūrybingas ir protingas. Jeigu kas nors būtų rimčiau dirbęs su juo ilgesnį laiką, Audrius tikrai būtų prasimušęs į aukštesnio lygio ekipą.
– Jau kelias savaites gyvenate Vilniuje. Lietuviška žiema jums turbūt nepasirodė labai atšiauri?
– O ne, juk žinote, iš kur aš kilęs (Cs. Laszlo gimė Transilvanijoje – DELFI). Žiemą sniego ten būna netgi daugiau nei čia. Norėčiau pabrėžti, kad nesu svečias iš Vakarų Europos – esu toks pat Rytų europietis kaip ir jūs, todėl jokio kultūrinio šoko persikėlęs į Lietuvą nepatyriau.
